Mary Higgins Clark- Šauksmas naktyje

Originalus pavadinimas: A cry in the night  Leidėjas: Alma littera Išleidimo metai: 2012  Puslapių skaičius: 291

Prieš imdama skaityti šios autorės knygą, šiek tiek dvejojau: pirmiausia, niekada nebuvau skaičiusi jos knygų, antra, mane visada domino rimtesnė literatūra. Tačiau atėjo gražus ir saulėtas savaitgalis ir nutariau save palepinti niekuo neįpareigojančia, įdomia knyga. Bent jau to tikėjausi …

… ir likau nenusivylusi. Romano centre-  dirbanti vieniša dviejų vaikų mama Dženė ir peizažų tapytojas Erikas Kriugeris. Kaip ir visos moterys, Džeinė, po nesėkmingų vedybų, tikisi sutikti idealų vyrą, su kuriuo galėtų dalintis viskuo, netgi savo dukrelėmis. Pasirodo, jog Erikas toks ir yra. Tačiau, kaip sako liaudies išmintis, gyvenimas nėra rožėmis klotas ir Džeinė naujame savo gyvenimo kelyje pradeda klupti ant vis daugėjančių spyglių …. Kiekvieną kartą skaitydama detektyvinio pobūdžio knygas, stengiuosi ,,vaidinti“ seklį: spėlioju, kas nusikaltėlis, dėlioju motyvus ir tolesnę eigą. Turiu prisipažinti, jog autorė nestokoja vaizduotės ir meistriškumo sukurti tipažus. Psichopato Eriko paveikslas, išreikštas per dailę man paliko didelį įspūdį.

Tad jeigu įdomu, ar moteriai ir jos dukrelėms pavyks ištrūkti iš košmariškų spąstų vidury laukų, patariu savaitgalį paimti šią knygą į rankas. Gal liksite nustebinti kaip ir aš. Norėčiau perskaityti dar bent kelias šios autorės knygas. Rekomenduoju kaip lengvą, neįpareigojančią, tačiau įtraukiančią ir įdomią detektyvinę istoriją.

Kathleen McGowan- Magdalenos evangelija

Originalus pavadinimas: The expected one  Leidėjas: Alma littera Išleidimo metai: 2012  Puslapių skaičius: 455

Perskaičiusi knygos anotaciją kažkodėl prisiminiau tą laiką, kai visas pasaulis ir net (!!!) lietuviai buvo pamišę šifruodami DaVinčio kodą. Tikriausiai nenuostabu, nes ir pati Brown`o knygas skaičiau dieną ir naktį, ir į darbą keliaudavau raudonomis akimis. Kas, jei ne religija ir jos paslaptys gali taip dominti paprastus pasauliečius, mirtinguosius….

Magdalena- Marija Magdalietė- kontrastingai vertinama moteris, vieniems  ji šventoji, kitiems- nusidėjėlė. Teigiama, jog ji galėjo būti ta, į kurią Kristus liepė mesti akmenį, jeigu jie patys ,,be nuodėmes“. Išties įdomu sužinoti, kas iš tikrųjų buvo ši moteris. Šios misijos imasi knygos pagrindinė herojė- rašytoja, dėstytoja Morina Paskal. Pradėdama aiškintis šios Biblinės veikėjos reikšmę, ji atskleidžia tiek daug paslapčių, dėl kurių šimtmečiais žūdavo žmonės, taip pat į paviršių iškyla seniai palaidotos jos pačios šeimos paslaptys, kurios neišvengiamai įtraukia ją į jos herojės- Magdalenos- istoriją.

Istorija yra ne tai, kas įvyko. Istorija yra tai, kas užrašyta.

Ši citata man pasirodė kertinė šioje knygoje. Ta, kuri ir priverčia suabejoti tuo, kas iki šiol yra parašyta. Ir ne tik apie Magdalietę 😉 Nesu giliai tikinti krikščionė, todėl mano racionalioji proto dalis visada vertė mane abejoti religijos skelbiamomis tiesomis. Todėl tiems, kurie abejoja ir nori pamatyti kitą medalio pusę, rekomenduoju perskaityti šią knygą.

Visgi, manau, kad knyga, vertinant tematiką, šiek tiek pavėlavo į traukinį. Tokio susidomėjimo ir ažiotažo, kokį sukeldavo religinių tiesų painiojimai (religiniaipaveikslai, Gralis, tamplieriai ir pan.) ji jau nebepasieks. Kita vertus, atrodo, jog knyga buvo parašyta 2005 m., tik išversta ir išleista mūsų šalyje po 7 m. Tad gal ji pavėlavo tik į mūsų Lietuvos geležinkelį 😀 Nors…. Magdalenos istorija tėra pirmoji iš trijų knygų (kitos- The book of Love ir The Poet Prince), kuriose mums jau žinoma Morina ir toliau narplioja įdomias krikščioniškas enigmas…

p.s skaitydama šią knygą ir savyje apgalvodama dažnai neteisingai kaltintas, apšmeižtas to meto moteris, kažkodėl pagalvojau apie mūsų Barborą Radvilaitę. Ši istorinė asmenybė man labai patinka, tačiau daugelyje šaltinių ji vaizduojama kaip puolusi moteris ir visiškai neaišku kodėl. Gal todėl, kad nepaisant praėjusių šimtmečių dogmų ji tikrai mylėjo ir buvo mylima ….. Juk išties, tai, kas parašyta nevisada gali būti tikra …. ir tai negalime traktuoti kaip istorijos, kurią dėstome istorijos vadovėliuose mokykloje ……

Liudmila Ulickaja- Danielis Štainas, vertėjas

Originalus pavadinimas: Даниэль Штайн, переводчик  Leidėjas: Jotema Išleidimo metai: 2007  Puslapių skaičius: 444

Tikriausiai prieš pradėdama savo atsiliepimą turėčiau pažymėti, jog knygos anotacija mane buvo nuteikusi dvejopai. Iš esmės, nemėgstu žydų tematikos. Nepagalvokite nieko pikto, tačiau turiu susiformavusią savo nuomonę, kurią dar labiau sustiprina pastarųjų metų įvykiai mūsų šalyje. Kita vertus, pasirodė ir įdomu. Tik tad įdomumas/ smalsumas buvo persmelktas baime nusivilti knyga …

Knygos ašis-  vienuolis, žydas, vėliau apsikrikštijęs krikščionių kunigas- Danielis Štainas. Vertėjas iš didžiosios raidės, nes jo  gyvenimo pašaukimas  buvo būti tarpininku tarp susipriešinusių tautų ir  religijų, o kartais, atrodytų, netgi tarp Dievo ir žmogaus. Sudėtingai ir painiai derindama atsiminimų, dienoraščių, laiškų formas autorė laviruoja tarp Danielio ir aplinkui jį supančių žmonių. Iš pradžių galvojau, jog negalėsiu knygos skaityti, nes nelabai mėgstu laiškų/ dienoraščio tipo knygas, o ir tema taip pat buvo minusiukas mano akyse. Tačiau skaičiau toliau. Įdomu 😀 jog prieš mane skaitęs skaitytojas (knyga paimta iš bibliotekos) knygą skaitė savitu  būdu- braukdamas kiekvieną eilutę pieštuku. Ties dvidešimtuoju pulslapiu prirašyta daug klaustukų, ties keturiasdešimtuoju- pieštuku užrašyta pastaba ,,ką ji čia rašo“, ties penkiasdešimtuoju- pieštuko žymės nutrūksta. Tikriausiai trūko ir kantrybė….Manoji trūko ties ketvirtosios dalies viduriu. Man pasirodė, jog autorė pernelyg pasidavė religinių klausimų nagrinėjimui, aiškinimui. Tokio pobūdžio (grožinio) knygai tai per daug gilu, per daug sausa, vietomis per daug emocinga ir subjektyvu.

Tai knyga apie ,, gyvenimo vertę, pamintą į purvą, apie laisvę,  kuri nedaug kam reikalinga, apie Dievą, kurio vis mažiau mūsų gyvenime, apie pastangas iškrapštyti Dievą iš apšiurusių žodžių, iš viso to bažnytinio šiukšlyno ir savyje užsisklendusio gyvenimo.“ Mane sužavėjo pats Danielio Štaino personažas (o juk realiame gyvenime jis turi prototipą, realų žmogų- Oswaldą Rufeiseną), jo tiesiog dieviška išmintis. Kaskart gaudžiau eilutes, kuriose Danielis dalijo savo patarimus ir patirtį pas jį atėjusiems žmonėms: merginai, kuri mylėjo vedusį, mergaitei, kuri nenprėjo savo kūdikio, vyrui, kuris įvykdė žmogžudystę…. Jei galėčiau atsukti laiką atgal norėčiau susitikti su juo, Danieliumi, nes man jis pasirodė idealus nuodėmklausys, tiksliau širdies balso- klausys. Nes man nesvarbu, kas kur ir kaip tiki, svarbu, kad jis geba klausyti, patarti ir protingai nuoširdžiai padėti… ,,Kai mūsų žemė apšiurs ir bus susukta kaip senas kilimas, kai pliki kaulai prisikels- mus teis ne už tai, kokia kalba mes meldėmės, o už tai, ar mes atradom savo širdyse atjautos ir gailesčio. Štai ir visas tikslas. Kito neturime“. Ar galime paprieštarauti šiem Danielio žodžiams? …

Prisipažinsiu, nors esu nemažai  perskaičiusi, šią ,,krimtau“ ilgai, kelis kartus norėjau padėti į šoną, nes tai knyga, reikalaujanti ypatingo susikaupimo, supratimo, kultūros, teologijos, sociologijos žinių. Ir nors man ,,religinių“ motyvų pasirodė per daug, tai negali būti akmuo į rašytojos daržą. Tiesiog man buvo visko per daug. O darbo įdėta labai daug, man net sunku suvokti, kiek daug medžiagos autorė turėjo surinkti, aprobuoti ir viską sudėti į painius laiškus, atsiminimus, protokolus, dokumentus taip, jog gautųsi vientisas, rišlus ir (tai svarbiausia skaitytojui) įdomus tekstas . Bet, kaip viename interviu sako pati rašytoja, dirbanti biologe,  ,,Visa, kas pasaulyje turi santykį su žmogumi, susiję su antropologija. Ir mane domina ne problemos, reiškiniai ar idėjos, o būtent žmogaus sąlytis su problemomis, idėjomis ir visa kita. Mes juk puikiai žinome literatūrą, kuri šiandien kuriama gana dažnai, literatūrą, kuri iš esmės nekalba apie žmogų. Kas ne apie žmogų – man neįdomu. Jei apibrėžtume mano interesų kryptį, tai – žmogus. Tai tas pat, kas ir genetiko profesija. Vakar tyriau fermentus, šiandien kitą kokybę, kuri taip pat susijusi su žmogumi, linkusi keistis, tokia pat paslaptinga. Šia prasme mokslas ir menas auga iš vieno kamieno…“ Šią knygą savo galvos lentynoje dedu prie sunkiosios artilerijos. Ten yra jau keletas tokių- sunkiasvorių 😀 ši puikiai tinka- sunki, bet savotiškai įdomi. Nors Ulickaja ir pažymi, jog šaydama šią knygą pasilieka ,,visiškos nesėkmės teisę“, to tikrai neatsitiks- ji jau rado savo gerbėjų savo šalyje ir užsienyje. Aš, manau, ieškosiu ir kitų jos knygų .

Ką apskritai vadiname stebuklais? Tai, ko niekas anksčiau neregėjo, kas niekados nenutiko? Tai, kas išsprūsta iš mūsų patirties ribų? Kas prieštarauja sveikam protui? Kas mažai tikėtina arba nutinka taip retai, kad nėra net liudininkų? […] Stebuklas atpažįstamas iš to, kad jį padaro Dievas. Ar tai reiškia, kad stebuklas negali nutikti netikintiesiems? Ne, nereiškia. Nes netikinčio žmogaus protas taip sukurtas, kad jis stebuklą aiškins remdamasis natūraliomis priežastimis, tikimybių teorija arba išimtimi iš taisyklės. Tikinčiam žmogui stebuklas- tai Dievo įsikišimas į natūralią įvykių tėkmę, todėl tikintis žmogus džiaigiasi ir dėkoja, kai nutinka stebuklas.

Kiekviena knyga laukia savo laiko.  Man labai patinka vieno knyginio blog`o pavadinimas- Good books still sleep… Tikrai, geros knygos tiesiog snaudžia ir laukia tik tinkamo laiko, kada prabusti. Todėl pagalvojau, kokiom akimirkom tiktų ši knyga. Viename tinklalapyje radau atsiliepimą, jog ,,  kuo daugiau žmonių turėtu perskaityti šią knygą butent dabar, kada vėl kelia galvą nacionalai-fašistai.“ (citata), tačiau aš linkusi nesutikti. Pats Danielis nebuvo linkęs skirstyti žmones į žydus- nežydus, baltus- juodus, blogus- gerus, jis tiesiog norėjo skleisti gėrį ir supratimą. ,,Pasaulyje, kurį paveldėjome, pernelyg daug priešiškumo. Po to, kai baigėsi paskutinysis karas Europoje, atrodė, kad jau neįmanoma sukaupti didesnės neapykantos, kuri buvo sukaupta tais metais. Tačiau neapykantos liko ne mažiau. Niekas nieko nepamiršo, niekas niekam nenori atleisti. Atleisti iš tiesų yra labai sunku …“

Reşat Nuri Güntekin- Čiauškutė

Originalus pavadinimas: Çalıkuşu  Leidėjas: Alma Littera Išleidimo metai: 2008  Puslapių skaičius: 414

Klasika, neabejotinai tikra klasika. O galbūt mano duoklė jaunystės laikams. Prisimenu savo jaunas dienas, kai dieną naktį grauždavau knygas: ne, netiesiogine prasme, tačiau nenuostabu, kad iš čia ir kilęs posakis knygų žiurkė (book worm 😀 O tokios knygos kaip Čiauškutė buvo skaitomos šiltomis vasaros naktimis, prie atdaro lango, vėsiam nuo jūros sklindančiam vėjeliui judinant užuolaidas, nosiai kvėpiant nupjautos žolės kvapą ir virpant jaunai širdžiai, išsiilgusiai meilės …. Taip, buvo laikai. Kaip norėčiau ir dabar pajusti tą nedrąsų, tyrą, nepatirtą jausmą, kai tarsi pati ant savo skruosto jaučiau Kiamrano ūsų švelnumą, tarsi ir mane kažkas šaukė Giulbešeker, Čalykušu, Feride  …… Gaila, jog skaitydama antrą kartą (pirmasis, tikriausiai buvo prieš kokis 15 metų, jei ne daugiau) nebepatyriau to. Širdis sakė- kaip gražu, protas buvo racionalus ir gyvenimo aplaužytas- taip nebūna…..

Čiauškutė, bet tikriausiai šią knygą aš labiau prisimenu kitais dviem pavadinimais- Čalykušu ir Королек птичка певчая. Tais laikais, kai mano širdis dar buvo meilės nepatyrusi, kaip tik ir buvo rodoma šio filmo ekranizacija. Tuo metu gyvenome bendrabutyje ir vakarais, kai turėdavo rodyti šį filmą, visame pastate tapdavo tylu tylu, kas atsitikdavo labai retai. Dabar tikriausiai net nesuprastumėm to- esame persisotinę filmais ir serialais, bet tada taip buvo. Ir nutariau pakartot- žiūrėjau šį filmą ir vėl: šypseną kėlė rūbai, makiažas, muzika ir iš už kadro sklindantis ,,senovinis“ įgarsintojo balsas. Tarsi nuskridau 15 metų atgal. Kelionė į praeitį: į XX a. pradžios Turkijos kaimą, į skaudų, bet tuo pačiu ir prasmingą, turiningą Feridės pasaulį, o gal tai buvo kelionė praeitin į mano pačios širdies kertelę ….. Nepagalvokit nieko blogo, bet kartais man atrodo, jog aš smarkiai senstu, nes ypač pradėjau branginti atsiminimus (o kažkada iš jų juokiausi ….)

Knyga apie tyrą, nepalaužiamą meilę, idealizmą, tyrumą, kaltę ir bausmę, atleidimą ir palaimą. Tiek daug …. ir visa tai papasakota vyro lūpomis, dar keisčiau….vyro lūpomis moters dienoraščio puslapiais. Neįtikėtinas paradoksas, ypač tuo metu, kai knyga buvo parašyta  (XXa. pradžia). Tai mergaitiška knyga. Nors ne, man šis žodis nepatinka, gal geriau skambėtų, tai mergiška knyga . Ši žodį vartodavo mano a.a babytė, kai norėdavo papasakoti apie savo, mergės, samdinės, nepatyrusios mergaitės gyvenimą: svajas, godas, jausmus. Tokia ir ši knyga- plasnojančiai, jaunai, nepatyrusiai širdžiai. Norėčiau, kad manoji dar tokia būtų …. nostalgija… 🙂

-Giulbešeker… Mano Giulbešeker… Tik mano …

Tai knyga ne šiems laikams, dabar meilės supratimas kitoks. Gaila …simpatizuoju praėjusiems laikams, nors tu ką 🙂

Viktorija Daujotytė- Justino Marcinkevičiaus žemė

Leidėjas: Alma Littera Išleidimo metai: 2012  Puslapių skaičius: 325

Pamenu, buvo laikas (kaip nekeista, studijų metai, juk tada žmogus dirba produktyviausiai ir yra labiausiai imlus naujovėms, sunkiai pakeliamiems krūviams) kai literatūros kritikos knygas gliaudžiau kaip riešutus, bibliotekoje net užsimerkusi galėjau parodyti lentynas, kur stovi Daujotytės, Kerbelytės, Bukelienės knygos, ir visos jos buvo skaitomos nuo iki …. Dabar, kai daug laiko praėjo po studijų pati stebiuosi, kaip buvau įvaldžiusi tą ,,skaitymo“ meną….dabar, iš dalies džiaugiuosi, atsidaviau maloniam skaitymui- t.y skaitau tai, kas man patinka, kas džiugina širdį ir remiasi noru, o ne pareiga. Iš kitos pusės mokslinė literatūra visada verčia pasitempti, verčia tave pasijausti mažumėle kaltu, kad pagraužtų kirminėlis ,,nenoriu apkerpėti“ (aš jį taip savyje vadinu). Štai todėl paėmiau į rankas šią knygą- nenoriu apkerpėti, noriu kažko gilesnio ….

,,Tėvyne dainų ir artojų, Už ką tu mus šitaip baudi? Į kokį džiaugsmingą rytojų Per skausmą ir kraują vedi? “- tikriausiai ne kartą esate girdėję šias eilutes, o ar žinote, kas jas parašė? o šitas: ,,Tai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė, tai gražiai už rankos vedė vasaros diena ilga“. Tūkstančiai lietuvaičių balsų gieda šias eiles, tūkstančius kartų esame jas girdėję, tie, kurie kovojo už laisvę, mintyse jas kartojo …. Tai Marcinkevičiaus eilės, tai jo išdainuotas skausmas, neviltis, o kartu ir meilė, nuostaba ir ištikimybė.

Skaitydama kritikės Viktorijos Daujotytės knygą aš suvokiau, kaip menkai aš dar pažįstu eilėraščių rašymo meną, tarp eilučių glūdinčias prasmes, žodžių viduje už slypinčius simbolius. Pasak autorės, Justinas Marcinkevičius tikriausiai liks vienas paskutiniųjų rankos rašto rašytojų, kuris smoningai atsiribojo nuo modernios rašymo technikos ir nuo interneto. ,,Žiūrėdamas į kompiuterį jautėsi esąs beraštis. Jautėsi atsiribojimais nuo techninių galimybių ginantis knygą ir rankos raštą (p.s neveltui paskutinė Marcinkevičiaus knygą pavadinta ,, Ranka parašyta“, esančius arti prie kūno, prie akių. Tarsi pasiimtus, išsineštus iš gimtosios gryčios, iš jos kultūros, pratęsiamus, atveriamus“.  Man toks artimas mūsų šviesaus atminimo Poeto požiūris, nes ir aš esu, tikriausiai, seno sukirpimo: man reikia knygą liesti, ją pauostyti, paglostyti, pajausti, sušildyti… viso to nepadarysi su negyva, šalta technika, o knyga, nėra tik popierių gabaliukai, tai gyvas organizmas, autoriaus pokalbis su Tavimi ….

Ir su ašara Dievo aky atsisveikinu rašydama šį savo atsiliepimą apie naująją Viktorijos Daujotytės knyga apie mylimą kiekvieno doro lietuvio mylimą Poetą. Nepamirškime jo, neleiskim, išeiti užmarštin. Skaitydama šią kritikos knygą pasijutau tarsi grįžusi į studijų laikus (na, galbūt knyga ir neskirta kiekvienam mirtingajam 🙂 kita vertus, nesvarbu, kas esi, ką veiki, ką mėgsti, visada yra galimybė patirti, sužinoti, išbandyti kažką naujo. Tad drąsiai imk šią knygą į rankas ir pasinerk ….

Priimk mane kaip indą, į kurį

pati save galėsi sutalpinti.

Priimk mane kaip tai, ko neturi.

Priimk mane, kaip veiksmą, žodį, minti.

Bill Bryson- Namie. Trumpa privataus gyvenimo istorija

Originalus pavadinimas: At home. A short story of Private Life.  Leidėjas: Tyto alba Išleidimo metai: 2011  Puslapių skaičius: 479

Kažkada ilgai galvojau, kas suformuoja mūsų skonį, požiūrį į skaitomą literatūrą, žiūrimus filmus, valgį, rūbus? Tikriausiai tam didžiausią įtaką daro mus supanti aplinka (o tame telpa viskas: šeima, mokykla, draugai, namai ir dar daugiau), o gal nemažai įtakos daro ir esminiai giluminiai procesai. Visgi aš asmeniškai prieinu prie išvados, jog aplinka padeda esminius pagrindus, tačiau individualus, originalus požiūris susiformuoja pačioje asmenybė. Tiesiog kiekvienas iš mūsų yra tarsi rėtis: vieni akmenukai (smulkmė) išbyra, kiti (grynuoliai) lieka. Pamenu, mūsų šeimoje, vaikystėje, buvo labai daug knygų, žurnalų ir ypač laikraščių- mane nuolat supo naujienos, skaičiai, faktai. Nenuostabu, jog mėgstu ir tokią literatūrą. Kažkada labai pykau ir net nemėgau žmonių, kurie skaitė (-o) meilės romanus, žiūri muilo operas, mat man tai atrodė kvaila, ir svarbiausia, visiškai nenaudinga. Man, knygos skaitymas ir/ ar filmo žiūrėjimas, susijęs su naujos informacijos gavimu ir jos panaudojimu įvairiose gyvenimo situacijose. Ilgainiui mano nuomonė apsišlifavo, t.y aš suvokiau, kad vienam naudinga- gauti faktų, informacijos, kitam- išbandyti, patikrinti savo jausmus, emocijas.

Tamsios, mėlynai karališkos spalvos Bill Bryson knyga iškart man krito akin bibliotekos lentynoje. ,,Naujausios knygos“- mėgstu šią lentyną, nors dažniausiai mane rastumėt besiknaisojant tarp klasikos. Visgi … atsivertus priešlapį radau žemėlapį. Įdomu. Anotacija taip pat skamba neblogai: nuo architektūros iki elektros, nuo maisto konservavimo iki epidemijų, nuo prekybos prieskoniais iki Eifelio bokšto, nuo krinolinų iki tualetų; aprašomos ir talentingos, dažnai keistos asmenybes, kurios visa tai sukūrė. Valio 🙂 man tai patinka. Man ir šiaip patinka vartyti ir skaityti enciklopedijas, o jeigu dar informacija pateikta įdomiu ir man priimtinu stiliuki, tai išvis smagu.

Miego vieta paprastai būdavo neapibrėžiama. Šiandien angliškai sakoma make a bed, nes tada iš esmė taip ir buvo daroma: išvyniojamas medžiaginis miegoti skirtas čiužinys arba sukraunama krūva šiaudų, surandamas apsiaustas ar kitas apklotas ir įsitaisoma kuo patogiau.

Man, kaip besidominčiai žodžių kilme, ypač patiko autoriaus sumanymas paaiškinti įvairių angliškų, amerikietiškų žodžių, jų junginių ar idiomų kilmę. Juk nevisada mums, neanglakalbiams, lengva suprasti, kodėl kartais tie anglizmai skamba taip keistai ir juos taip sunku išversti. Įdomi žodžių dress, dressing, dressers kilmė, nes jie (paeiliui) reiškia skirtingus dalykus- suknia, puošnus bufetas, valgio ruošimas, nors kažkada juos siejo  bendrybės. O žodis wardrobe pradžioje reiškė kambarį drabužiams laikyti, tada palengva įgavo persirengimo kambario, miegamojo, išvietės ir galiausiai tam tikro baldo reikšmę. Kartu atsirado ir dar viena reikšmė- visi turimi drabužiai. Man, tokie žodžių paaiškinimai, turi neįkainojamą vertę, kadangi iš patirties žinau, jog labai sunku surinkti informaciją apie žodžių kilmę ir jų kitimą. Galbūt galėtumėm taip padaryti su lietuviškais žodžiai, bet su angliškai, vargu. Tad dėkui Bill Bryson už vertingą informaciją.

Apskaičiuota, kad 60 procentų visų šiandien pasaulyje auginamų maistinių augalų kilę iš Amerikos. Šie produktai ne tik tapo užsienio virtuvės dalimi, bet ir iš esmės ją sukūrė; įsivaizduokite itališką virtuvę be pomidorų, graikišką- be baklažanų, Tailando ar Indonezijos- be žemės riešutų padažo, karį be aitriųjų paprikų.

Šios knygos pasakojimų geografija be galo plati- visas pasaulis. Ir nors autoriaus pirminis sumanymas paprastesnis-  kelionę po savo namą – seną Norfolko pastoratą, ir einant iš vieno kambario į kitą apžvelgti, kaip atsirado kasdienio gyvenimo rakandai. Tačiau žingsnis po žingsnio kelionė tapo milžinišku istoriniu tyrimu.

Rankas plauk dažnai, kojas – retai, galvos- niekada- sakė paplitusi XV a. anglų patarlė.

Belieka tik nusišypsoti perskaičius 😀 nenuostabu, kad tuo metu išnaudojamų kvepalų kiekiai galėjo būti matuojami tonomis. Ir nors karaliavimo laikai mums siejasi su ypač ištaigingomis poniomis, perukuotais ponais (beje, įdomus faktas, jog tam, kad galėtų nešioti madingą peruką, vyrai specialiai skusdavosi plikai ir iš jų pačių plaukų būdavo daromas perukas …. tiesa, statistika teigia, jog per metus būdavo užregistruojama iki 50 mirčių užsidegus perukui nuo žvakės) … taigi …karaliavimo laikai nebuvo tokie jau lengvi: net ir tiesiogine prasme, nes kasdienė apranga sverdavo iki 40 svarų. Taigi, grįžkime prie patarlės, nes man lietuvių liaudies išmintis skamba protingiau- galvą laikyk šaltai, o kojas šiltai 😀

Viena dieną- ir nesitikėkite, kad ji ateis dar negreitai,- daugelis žmonių, priklausančių tiems maždaug šešiems milijardams mažiau pasiturinčiųjų, bus priversti pareikalauti to, ką mes turime, ir gauti tai taip pat lengvai, kaip gavome mes, ir tam reikės daugiau išteklių, nei ši planeta galėtų nesunkiai duoti- ar net ir neįsivaizduojamai sunkiai. Būtų didžiausias paradoksas, jeigu nuolat siekdami gyvenimo patogumų ir laimės sukūrėme pasaulį, kuriame nėra nei vieno, nei kito. Tačiau tai, žinoma, būtų kitos knygos tema.

Ir kaip aš laukiu tos knygos, nes šitoji- Privataus gyvenimo istorija- man pasirodė viena iš įdomiausių mano skaitytų knygų, galima sakyti, man tai vienas iš idealiausių variantų- kai skaitant įdomu, naudinga, įtraukiančiai intriguojama. Ir labai džiaugiuosi, jog namų lentynoje laukia pirmoji (kokia laimė, dar neskaityta ir taupyta 😀 šio autoriaus knyga Trumpa istorija beveik apie viską. Rekomenduoju 🙂 drąsiai.

Loreta Šomkienė, Neringa Krankalienė- Papuošalai ir aksesuarai iš modelino

Leidėjas: Alma Littera  Išleidimo metai: 2012  Puslapių skaičius: 166

Vos tik pažvegusi į šios knygos viršelį, kažkodėl prisiminiau aštuoniasdešimtuosius, devyniasdešimtuosius, kai dar buvau nedidelė ir visi gyvenom sovietų sąjungoj. Pamenu, gyvenom bendrabutyje ir mūsų, plikablauszdžių ir kaspinais pasipuošusių mergyčių bėgiodavo dvidešimt ar tridešimt: visos vienodomis suknelėmis, vienodais kaspinais ir mamos, kurios persisvėrusios per langus šaukdavo mus namo vilkėjo vienodomis kartūninėmis prijuostėmis ir ryšėjo vienodomis margomis skarelėmis (ot buvo mada- beje, sako, jog ji grįžta 🙂 ir tada savo dukros pasiimti išeidavo JI- kaimynė iš trečio aukšto- tokia pat vienoda suknute, skarele, bet jos rankas ir kaklą visada puošdavo gražūs, neįtikėtinai originalūs tais laikais papuošalai…. štai ką prisiminiau pažvelgusi į šios knygo viršelį. Papuošalai iš modelino ….. bet ar jo buvo įmanoma gauti anais sienų uždarymo ir blokados metais. Iš kur ji gaudavo tuos papuošalus, kurie, neabejotinai buvo rankų darbo, nes ant apyrankės buvo išraižytas jos vardas …..

Dabar rankdarbių klestėjimo metas: žmonės užsiiminėja modelinu, kažkokiais skrepais, siuvinėjimais, skiautiniais, mezginiais ir viskuo, kas tik įmanoma. Manau, mūsų senolės prosenelės iš džiaugsmo ašarą nubrauktų pamačiusios, kokias grožybes savo namams dabar gali sukurti moterys. Ir ne tik savo namams, bet ir sau pačioms, nes juk moterys mėgsta puoštis, girtis ir klausinėti ,,Veidrodėli, veidrodėli …..“ 🙂

Gaila, tačiau niekada nebuvau gabi rankdarbiams, Su siaubu prisimenu mokyklos darbų pamokas (dabar jos kažkodėl vadinamos technologijų), iki pusės numegztas žiemines kojines ir tik trečdalį išsiuvinėto paveikslėlio. Bet graži noriu būti ir aš, tad, sukaupusi visą kantrybę ir išmintį, atsiverčiau pirmus šios knygos puslapius. Nutariau pasigaminti sau kokį niekutį pavasariui. O gal jis net nebus niekutis, nes daiktas, pagamintas savo pačių rankomis, kartais tampa vertesnis už auksą. Darbas su modelinu man pasirodė vidutiniškai sunkus, t.y darbo nereikalaujantis daug, tačiau pirmiausia ir svarbiausia- reikalinga idėja, o tai jau sudėtingiau. Tiesa, nustebino ir  visokių įrankių gausa, o kai pasidomėjau kainomis, ir brangumas. Na, bet apie kainas nekalbėsiu, tai jau kita sritis. Knyga labai gražiais iliustruota, išsamūs ir platūs aprašymais, kaip ir ką gaminti, patariama net ir kur galima įsigyti vienus ar kitus reikmenis. Tačiau, mano pastebėjimu, knyga skirta ne pradedantiesiems, o šiek tiek pažengusiems. Bet, be jokių abejonių, tai išties puiki dovana mamai, močiutei, dukrai, tetai ar sau pačiai. Nes moters noras puoštis yra prigimtinis ir vienas pačių seniausių (nenuostabu, kad kai iškasiamos kokios homo sapiens liekanos, uoliai toliau ieškoma ir papuošalų, nes tokia jau žmogaus prigimtis- noras visur ir visada būti gražiam, o dar tiksliau, gražesniam už kitus, ir visokiam kitokiam- esniam 🙂

Taigi….užsiplepėjau. Knygos bei draugės pagalba, pagaminau savo pirmą modelininį blyną- tokį žvaigždės formos pakabuką. Toks kreivas, šleivas, bet savas 🙂 atidaviau dukrytei, kuri nusinešė jį į darželį ir duoda kiekvienai draugei panešioti paeiliui 🙂 na štai- 2 valandos darbo, o džiaugsmo suteikiau visai darželio grupei 😀 ek…linksma, tiesiog linksma, jog ir pats gali sukurti kažką naujo ir gražaus. Pabandyk ir tu 🙂

Ami McKay- Gimdymo namai

Originalus pavadinimas: The birth house  Leidėjas: Vaga  Išleidimo metai: 2008  Puslapių skaičius: 368

Labai dažnai girdime ir vartojame žodį gimimas- šiuo žodžiu apibūdiname ir naujos minties, idėjos, gyvūno, žolės ir vaiko atsiradimą. Tačiau rutinoje retai besusismąstome, ką jis reiškia. Man subtiliausiais ir gražiausiai šį žodį, procesą, veiksmą, jausmą apibūdina šviesuolio Vydūno veikalas Gimdymo slėpiniai, kurį rekomenduočiau paskaityti, o ypač mergaitei, merginai, moteriai, būsimai ar esamai mamai, netgi močiutei, kad nepamirštumėm, kad esame ypatingos, pažymėtos specialiu gimimo slėpiniu, ženklu.

Tad šios Ami McCay knygos pavadinimas man sukėlė ypatingai džiaugsmingas emocijas, ypatingus jausmus. Man pačiai mano dviejų vaikų gimimas man buvo įstabiausias, su niekuo nepalyginamas jausmas: tarsi kosmosas, transas, ekstazė ir viskas viename. Kadangi mano studijos suteikė man galimybes dalyvauti ir kitų moterų gimdymuose, supratau, kad šiuos jausmus išgyvenau ne aš viena: kiekviena savaip, kiekviena kitaip, tačiau, be abejonės, giliai, emociškai, prasmingai. Viso  to ir pasigedau šioje knygoje: daugelis situacijų ir epizodų man atrodo iki galo neišgyventi, neužbaigti, palikti kyboti ore. Mane sudominusi žolininkystės tema (labai domiuosi tuo) taip pat neišbaigta. Kartais pagalvoju, jog per dideli lūkesčiai gali sugriauti skaitymo malonumą. Ar ne šitaip nutiko ir šį kartą? …mane apgavo knygos pavadinimas …. tikėjausi gilesnio požiūrio į vykstantį stebuklą (kuris, pasak autorės net nėra stebuklas) …

,,Gimdami pereiname šlykščią makalynę, lipnią kraujo ir placentos drėgmę, motinos dejones, kūdikio klyksmą… Pulsuojantis švelnus viršugalvis laukia, kol jį pabučiuos. Mūsų tėvai ir mokytojai sako, kad gimdymas- tai stebuklas, bet tai netiesa. Jis įvyksta bet kokiu atveju, jo negali pasirinkti. O štai stebuklai įvyksta nenuspėjamai. Kažkas, kas atsitinka, nors neturėtų, verčia mus stebėtis- šitaip atsiranda šventieji, taip mes netenkame žado. Motinos meilė savo vaikui, rūpestis šiuo padaru, nuo kurio ji tapo sunki, suklypusi ir lėta, padaru, kuris verčia ją trokšti mirties … štai kas yra stebuklas“.

Mane trikdė ir nesmagias veido grimasas daryti vertė įvairios kalbos apie anuos galus. Suprantu, kad mūsų vaikeliai ir atsiranda tokiu būdu, tačiau man norėjosi apie visa tai skaityti minkščiau ir švelniau. Jau net dabar man rankos riečiasi į kitą pusę ir klaviatūra nesinori surinkti tų bjaurių žodžių  …. juk viską galime pasakyti subtiliau ….

Visgi knygą perskaičiau iki galo, nes radau ir gerų dalykų: man patiko įdomi rašymo forma (romanas sudėliotas kaip iškarpų albumas, į pasakojimą įterpiant dienoraščio ištraukų, senų reklaminių skelbimų, laikraščio straipsnių, liaudiškų receptų. ), idealiai idealus knygos šriftas (mmm, kaip man toks patinka), taip pat gražus ir subtilus viršelis 🙂 Galbūt tai nėra svarbiausi kriterijai, tačiau ir ne paskutinę vietą užimantys.

Reziumuojant, tai nėra knyga, kurią galėčiau rekomenduoti. Skaityti įmanoma, bet tikrai ne iš must read skyriaus 🙂

Dick ir James Strawbridge- Ekologinis ūkis. Praktinis vadovas

Originalus pavadinimas: Practical Self Suffiency. The Complete Guide to Sustainable Living Leidėjas: Alma Littera  Išleidimo metai: 2010  Puslapių skaičius: 304

Lietuvių liaudies išmintis byloja, jog roges ruošti reikia vasarą. Sniego nėra (nors tiesą sakant, šiandien pirmąkart su šeima džiaugėmės sniego gniūžčių mūšiu ir besmegenio statymu) … kaip bebūtų, laisvo laiko kur kas daugiau, tad ir aš nutariau pasiskaitinėti knygą apie Ekologinį ūkį. Taip sakant- pasiruošti ateičiai, kai saulytei užkaitinus jau galima ruošti kauptukus, grėbliukus ir keliauti garuojančią žemelę kapstyti.

Esu gana skeptiškai nusiteikusi prieš panašaus pobūdžio knygas- ypač verstines, nes skirtingose šalyse (ypač kontinentuose) gyvenančių žmonių sąlygos ir galimybės yra skirtingos, todėl nevisada įmanoma įgyvendinti knygose siūlomas idėjas. Man asmeniškai nepasitenkinimą sukelia naudojami prekiniai ženklai, kurių mūsuose nė su žiburiu nerasi, o kuo jį pakeisti, taip pat neparašoma. Taigi, atsiverčiu šią knygą ir mintyse ruošiu planą, kaip savo kaimo sodybos ūkį padaryti ekologišku. Tikiuosi, kad tai pavyks paprasčiausiomis priemonėmis, kurias galiu gauti Lietuvoje.

Nors knyga priskiriama prie daržininkystės ir sodininkystės kategorijos, man regis, jog ją drąsiai galima vadinti enciklopedija. Du broliai, Dikas ir Džeimsas, ūkininkavo savo ūkyje Newhouse, rengė televizijos šou  It`s not easy being green, ir galų gale nusprendė apie tai parašyti knygą. Galiu pritarti, jog apie knygą daug ką pasako pačių brolių įžanginis žodis:

,, Ši knyga skiriama visiems, kurie trokšta nors kiek daugiau apsirūpinti patys arba gyventi tausodami aplinką. Nėra jokios priežasties dėl kurios negalėtumėte pradėti jau šiandien. Ši knyga bus naudinga kad ir kur gyventumėte: galite mažiau mokėti už energiją, savo virtuvėje pasidarysi sūrį, tiesiog ant palangės užsiauginti prieskonių ir pomidorų, sužinoti daugiau apie tausojamą gyvenseną ir šias žinias pritaikyti savo aplinkoje“. Knygoje daug patarimų kaip pasistatyti ir susiplanuoti ekologišką būstą, pačiam pasistatyti vėjo jėgainę, lietaus vandens surinkimo sistemas, pasigaminti hidraulinį taraną. Tai man skamba sudėtingai, o schemos painios. Tačiau pažvelgusi mano vyro akis (inžinieriaus) įvertino, kad jie aiškūs ir suprantami. Aha- tariau sau ir verčiau puslapius tolyn. Toliau jau moteriški reikalai- pinti krepšeliai sode, alpinariumo, prieskoninių žolelių, vaismedžių, gėlių sodinimas. Derlių nuėmus galima ir virtuvėje pašeimininkauti- nemažai receptų  šeimininkėms ( obuolių ir gervuogių drebučiai, slyvų uogienė su cinamonu, pomidorai sūryme, vytintas kiaulienos kumpis, naminis sūris ir t.t) Taigi knyga skirta ir vyrams, ir moterims ir tiems, kam įdomus konstravimas, ir tiems, kas mėgsta sukiotis virtuvėje prie viryklės. Tiesa, kai kurios idėjos pasirodė mažumėle keistos ir net juokingos (valgomų grybų auginimas knygose 🙂 konstruojama pūdymo išvietė (ohoho, kas per įrengimas 😀 tačiau nežinau, ar besijuokčiau, jei būčiau jas išmėginusi … Nemažai kas buvo žinoma (kumpio sūdymas, skerdienos apdorojimas, skerdimas ir t.t), tačiau tai tik todėl, kad mūsų šalyje dar gyva senojo kaimo kultūra … visa tai man žinoma iš mano vaikystės kaime- kai ji kvepėjo ką tik pamelžtu karvutės pienu, nosį kuteno nušienautos žolės kvapas, ausy skardeno mušamo sviesto garsas…. Tada visa tai vadinosi vaikyste kaime, o dabar tai skamba- ekologišku ūkiu ….. Skamba tolimai ir svetimai, bet tebūnie ir taip. Svarbu, kad žmonės suprastų, jog atsisakę šiuolaikiškų plastmase pasmirdusių įpročių gali suteikti daug gero sau ir kitiems. Ir mūsų Žemei …

Drąsiai šią knygą remomenduočiau visiems, kurie turi savo namus, kaimo sodybas, sodo sklypelį, ir ne tik . Nors knygos autoriai darbuojasi dideliame ūkyje, daugelis idėjų puikiai pritaikomos ir mažuose ploteliuose, ką jau kalbėti, jog visus receptus galime įgyvendinti ir savo daugiabučio virtuvėje. Idėjos paprastos ir gausiai iliustruotos nuotraukomis, todėl kažką darant, atrodo tarsi patys autoriai vedžiotų mus už rankos.  Tad imkit knygą ir pirmyn 🙂

Mano 2011 m. knygų apdovanojimai

Metų knyga- Elena Kurklietytė Šešėlių verpėja Laukinės Todės istorija Kartais man net gėda prisipažinti sau ir kitiems, jog manęs nežavi lietuvių autorių kūryba. Nesu mėgėja išgirtųjų parulskių, marčėnų ar net kokio, palyginus su jais ,,senovinio“ gavelio. Esu klasikos mėgėja, o kadangi didžioji dalis klasikos kūrinių skaityta, lietuvių autorių knygos retokai pabuvoja mano rankose. Tačiau ir aš kaip Benas neatsispyriau Laukinės Todės kerams ir perskaičiau jos istoriją. Likau sužavėta: sužavėta išskirtinės kultūros, istorijos, tradicijų pajautos, meistriško sugebėjimo koduoti ir atskleisti kodus. Šaunus lietuvių rašytojos darbas, nuoširdžiai tikiuosi jį išplaukiant į tarptautinius vandenis. Kitos knygos pretendentės (Dorotos Terakowskos Lėliukė ir Irene Nemirovsky Prancūziška siuita) taip pat stiprios, originalios, įtaigios, tačiau šį kartą įvertinau ir tai, kur įdėta daugiausia darbo, pastangų ir meistriškumo, tuo labiau, jog visa tai sutalpinta tik į 184 puslapius, čia tas pats, kas sugebėti atsigerti vandens iš vieno lietaus lašo.

Metų autorius- William Somerset Maugham (Moemas) Pačioje metų pradžioje perskaičiau šio autoriaus knygą apie senovės mąstytoją, politiką Makiavelį, gal ir niekuo neypatinga knyga, tačiau skaitydama pajutau, jog tai , kaip sakoma, ,,mano“ autorius. Negaliu apibūdinti to iškilusio jausmo (tikriausiai čia iš serijos- jauti ir viskas), tačiau tai paskatino mane perskaityti šio autoriaus knygą Dažytas vualis, kuri man labai patiko ir džiaugiuosi, jog mano pažintis tęsis ir toliau, nes Maugham knygų lentynoje ir toliau dar yra 🙂

Metų nusivylimas- Jodi Picoult knygos Bandžiau skaityti net 4 šios autorės knygas, tačiau toliau kaip 30-40 puslapių nėkart nepasistūmėjau. Erzina perdėm amerikietiškas stilius, pernelyg ištęstos istorijos. Vienintelis geras dalykas,kurį įžvelgiu, jog autorė rašo skaudžiomis žmogui ir visuomenei temomis, kurias daugelis linkę nutylėti arba kalbėti paviršutiniškai. Iš savo profesinės pusės džiaugiuosi medicinine/ grožine tematika, leidžiančia bent tiek priartėti prie sergančio žmogaus širdies, sielos ir kūno. Į nusivylimo titulą pretendavo ir visa Sabine Eubert trilogija apie pribuvėją Martą (kiek vargau, kol gavau visas rezervuotas knygas ir bibliotekos) bei Tess Gerritsen knygos. Tiesa, pastarosios autorės knygų perskaičiau tris, tačiau neradau nieko, kas mane verstų aikčioti iš susižavėjimo (o tokių aikčiojimų apstu daug kur, atrodo, jog Picoult turi didelę varžovę.

Metų projektas- knyga ir filmas. Kaip žinia, daugelis knygų būna ekranizuojamos ir nieko čia blogo, tačiau visada iškyla keli hamletiško pobūdžio kklausimai: ką pirmiau daryti: skaityti ar žiūrėti ir galų gale- ar verta skaityti ir/ar žiūrėti. Kadangi skundžiuosi (bene, kaip tikra lietuvė laiko stoka- šiais metais nepavyko daug pa- skaityti, žiūrėti, tačiau keli mėginimai davė puikų rezultatą: Dažytas vualis ( pagal William S. Maugham knygą)- ir filmas ir knyga mane sužavėjo ir vienas kitą papildė. Taip pat ir Romualdo Granausko knyga Duburys bei pagal šią knygą pastatytą lietuvių režisieriaus Gyčio Lukšo filmas. Rekomenduoju abu, tikiuosi, kad ateinančiais metais 2011 m. prasidėjęs mano projektas sėkmingai tęsis ir toliau.

Metų nostalgija– Jono Avyžiaus knyga Sodybų tuštėjimo metas. Pamirštas, bet iš naujo atrastas perliukas. Labai patiko 🙂

Metų iššūkis- 1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą ir 1001 filmas, kurį privalai pažiūrėti per savo gyvenimą.  Beveik 2000 puslapių, šimtai gražiausių iliustracijų, daug netikėtų atradimų ir faktų. Džiaugiuosi, jog galų gale ryžausi praskleisti šių storų knygų puslapius. Labai naudnga ir įdomu. Tiesa, iššūkis iš dalies liko neįveiktas, nes buvau pasiryžusi peržiūrėti ir perskaityti net visus 500 Pasaulio dailės albumo puslapius. Tebūnie tai ateinančių metų planas chuliganas 🙂

Metų graužtukas- didžiausias ir (galbūt) labiausiai nuvylęs- Orhan Pamuk Nekaltybės muziejus.

Keisčiausia šių metų knyga- Federico Andahazi Anatomas.

Knygos, kurias drąsiai rekomenduočiau (žinoma, skonis skoniui nelygu, tačiau man jos labai patiko)- Andrea Busfiel Gimę šešėliuose, Amin Maalouf Baltazaro klajonės, Kurbain Sain Ali ir Nino, Axel Munthe Knyga apie San Mikelę, Eric Walz Vitražistė, na ir žinoma, mano minėtos kaip vienos iš geriausių- Elenos Kurklietytės Šešėlių verpėja, William S. Maugham Dažytas vualis, Irene Nemirowsky Prancūziška siuita, Dorota Terakowska Lėliukė.

Metų pažadai– tokie jau irgi egzistuoja, su jais galima susipažinti mano 2012 m. knygų iššūkyje.

Skaičiukai- kas mėgsta skaičius, tam parašysiu, jog portalo http://www.suknyga.lt dėka suskaičiavau, jog šiais metais perskaičiau 35 knygas (neskaitant mokslinės literatūros, reikalingos mano studijoms). Taigi: 12616 puslapių, 4 lietuvių ir 31 užsienio autorių knygos. 17 iš jų parašė vyrai, 14– moterys, o 4– autorių kolektyvas. Įspūdinga? Nea..sakyčiau- visai neblogai  🙂 tikiuosi, kad taip ir toliau