Sara Gruen- Vanduo drambliams

Originalus pavadinimas: Water for elephants Leidėjas: Tyto alba  Išleidimo metai: 2009
Puslapių skaičius: 390

Praūžus visuotiniam susižavėjimui knyga ,,Vanduo drambliams“ nutariau ir aš ją perskaityti. Pastebėjau, jog man nepatinka skaityti knygas, kurios tuo metu ,,ant bangos“ (kaip sako liaudis), tada bijau pasiduoti visuotinei euforijai ir bijau būti neobjektyvi. Dabar visi žavisi filmu, pastatytu pagal šią knygą, tad jo dar nežiūrėjau. Tačiau pažiūrėsiu būtinai, nes manau, kad tai tas atvejas, kai filmas turėtų būti įdomesnis už knygą. Kai pažiūrėsiu, būtinai parašysiu komentarą.

Galbūt savo atsiliepimo nereiktų pradėti nuo kritikos, tačiau širdyje jaučiu, jog nelabai daug ką ir galiu apie ,,Vanduo drambliams“ pasakyti. Vienintelis knygos privalumas: tematika, kuria mažai rašoma. Cirkas. Nedaug knygų atskleidžia cirko užkulisius, cirko ,,virtuvę“, kaip antai apie limonadą, pagamintą ir gyvuliams skirto vandens, jį perkošus ir pašalinus šiaudus ir šapus, apie žiaurų elgesį su gyvūnais, pusbadžiu gyvenančius gyvulius. Tačiau skaitant susidarė toks įspūdis, kad autorė iki galo ,,neiškrapšto“ pagrindinių detalių, kurių skaitytojas laukia išsižiojęs. Labai jau viskas paviršutiniška. Nors autorė savo baigiamajame žodyje mini, jog naudojosi svarbiais šaltiniais (pvz., Viskonsino archyvo raštais), tačiau aš tų tikrų detalių nerandu nė su žiburiu. Apie gyvulius narvuose, badavimą, neišmokamas algas, kelias detales apie artistų pasirodymą galėtų parašyti kiekvienas, turintis bent šiek tiek fantazijos (arba dar net geriau). Bent jau aš laukiau kažko tikroviškesnio, kažko to, ko tikrai mes, pašaliečiai, nežinome. Neabejoju, kad tokių detalių yra…

Knygą savotiškai gelbėjo paraleliai pasakojamos dvi istorijos: jaunojo ir senojo Džeikobo Jankovskio, tai leido šiek tiek išlaikyti smalsumą ir intrigą, kurios vis pabėgdavo, nes besirutuliojanti meilės istorija buvo aiški, o pateikiamos detalės taip pat nuspėjamos. Visgi, pabaiga nustebino 🙂 Ir aš su pasimėgavimu įsivaizdavau tą senelio palaimą vėl sugrįžti ten, kur išgyvenai tokias fantastiškas gyvenimo akimirkas. Viliojančiai skamba …..kad mums taip gyvenimo saulėlydyje ….

Tradiciškai savo atsiliepimo pabaigoje pateikiu man įstrigusią, įdomią, prasmingą citatą iš knygos, tačiau šį kartą jos nebus, nes paprasčiausiai jos šioje knygoje neradau. Nesigailiu, kad šiai knygai skyriau 2 savaites (skaičiau vis pribėgdama, vis prišokdama per darbų kalnus), tačiau ji ir nebuvo ta, kuri mane apglėbtų savo lapais ir sakytų ,,Ei, prisėsk, aš labai įdomi, tave įtrauksiu ir nepaleisiu. Mane prisiminsi ir vėl norėsi paimti į rankas“. Ne ….. ši knyga to neturi……

Įrašas paskelbtas temoje Mano knygos. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

2 komentarai

  1. Skaitanti sakė:

    Šiaip sutikčiau. Yra geresnių knygų. Bet va, kad citatų nebuvo, tai nesutinku. Keletas taip man įstrigo, kad neleidžia tos knygos pamiršti, nors knyga gi joks ne šedevras.
    Pažiūrėk, negi nei viena nepatinka?

  2. Ingosknygos sakė:

    Taip, neblogos, va šita man labiausiai patiko:
    ,,Amžius – baisus vagis. Kai atrodo, kad jau pagavai gyvenimą už rankos, amžius išmuša žemę iš po kojų ir sustabdo tave. Jis atneša tau skausmus, aptemdo protą ir tyliai vėžiu numarina tavo žmoną. (psl. 25).“
    Visgi, kaip ir knyga, tai ir citatos, nekapsto giliau, o norėjosi, nes tikėjausi…. ypač po didingų ir gausių liaupsių.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s