Terry Tempest Williams – Prieglobstis: nepaprasta vienos šeimos ir vietovės istorija

Originalus pavadinimas: Refuge: An Unnatural history of Family and Place Leidėjas: Baltos lankos  Išleidimo metai: 2010  Puslapių skaičius: 350

Knygos ašis- autorės šeimos istorija, istorija moterų, kurių ištisos kartos miršta pakirstos vėžio. Paraleliai pasakojama ir Didžiojo druskos ežero (JAV, Utah valstija, Šalia Solt Lake City ) likimas. Pati autorė dirba nacionaliniame muziejuje, jos meilė ir pasiaukojimas šio ežero rezervato paukščiams- begalinis (tuo labiau, jog autorė yra pelniusi ne vieną JAV apdovanojimą už aktyvią veiklą gamtosaugos srityje), jos gyvenimas persipynęs gamtos detalėmis,  visus objektus savo aplinkoje ji suvokia ne kaip realius, o kaip utopijas. Galima sakyti, kad pakliuvome į Žano Žako Ruso erdvę- Atgal į gamtą. Tik gal žodis ,,atgal“ čia netinka, nes autorė gamtos niekada ir nebuvo atsisakiusi. Supinta gamtos ir šiuolaikinio pasaulio gija tokia tampri, magiška, kaip ir liaudies pasakose, apsakymuose (žmogus tai paukštis, baigiasi paukščio kelionė, baigiasi ir žmogaus).

Ši T. T. Williams knyga parašyta 2001 m. tad drįsčiau manyti, jog knygos pavadinimas nebeatitinka tikrovės. Raktinis žodis ,,nepaprasta“ (pilnas pavadinimas: Prieglobstis: nepaprasta vienos šeimos ir vietovės istorija) paseno. Dabar istorijos, kai vėžiu serga ištisos šeimos, giminės jau nebėra unikalios, po įvairių gamtos kataklizmų, Didžiojo ežero nusekimo taip pat nepavadinsime unikaliu. Nepaprastai liūdna, kad istorija ,,paseno“ per dešimtmetį, užteko dešimtmečio, kad klastingos ligos vėžio žnyplės išsikerotų visame pasaulyje, pasiektų bent vieną kiekvienos šeimos narį ir nukirptų jo gyenimo siūlą…

Knygoje labai įdomiai pinasi ligos ir gamtos istorija. Dalis, kurioje pasakojama apie paukščius, parašyta labai meistriškai, sakyčiau net labai (gal per daug  moksliškai). Kartais atrodydavo, jog skaitau enciklopediją, bet žinant, jog verčiant knygą buvo konsultuotasi su kompetetingu ornitologu Algirdu Knystautu, tai nenuostabu- tikslumo ir aiškumo nepaneigsi ir tai yra stiprioji šios knygos pusė. Tačiau iš kitos pusės knygą skaityti rekomenduočiau tik keliais atvejais- arba kai pats žmogus serga vėžiu ir nebesusivokia savyje arba kai liga paliečia artimąjį. Jeigu nė vienas iš šių variantų netinka- skaityti nepatarčiau.  Būtent čia ir nesupratau knygos esmės- jeigu mane domintų ornitologiniai dalykai, knyga būtų labai vertinga, tačiau ligos išgyvenimo epizodai labai slogūs, labai juodi, tad jie tik atstumtų, o jeigu domina ligos išgyvenimai- ornitologiniai dalykai visiškai nesvarbūs, galima praleisti ištisus puslapius… Tad ir galvoju- ar autorė rašė tiesiog sau, kad išsilietų, kad nelaikytų savyje? nes neatrodo, kad knyga būtų skirta plačiai auditorijai….

Labai ilgai galvojau, ar rašyti atsiliepimą apie šią knygą. Perskaičiusi knygą supratau, kodėl ,,šis T. T. Williams kūrinys laikomas moterų, gamtos ir gedėjimo literatūros klasika“. Tai gedulo knyga-  knyga, kurios pagrindinės minties aš iki galo taip ir nesupratau. Kadangi mane domina gyvenimo su liga knygos, atrodė, kad ir šioje pasisemsiu idėjų, minčių kaip išgyventi, išspjauti ligos skaudulį, bet nieko panašaus neradau. Radau tik liūdesį, skausmą, slogutį…. sutapimas, ar ne, bet beskaitant šią knygą sulaukiau skambučio, jg mirė mano pažįstamos mama….vėžys…….

Įdomių citatų radau, tačiau nelabai noriu jas atsiminti, nes jos paliktų liūdesio nuosėdų…. tik tiesa viena, kurią pasakė autorė: ,,Ne žmogus serga vėžiu, vėžiu serga jo šeima“ ir tai neturima omeny tiesiogine prasme…..

Kadangi pati dirbu su įvairiomis ligomis sergančiais pacientais, viena iš užduočių, užsibrėžtų pačiai sau: skaityti kuo daugiau ne tik mokslinės, bet ir grožinės literatūros- atsiminimus, biografijas, apybraižas, kuriose kalbama apie žmogaus gyvenimą su liga , žmogaus kovą su negalia, žmogaus viltį ir svajones. Ši knyga gana tiksliai atspindi žmogaus, sergančio onkologine liga gyvenimą: joje atskleidžiamas savitas supratimas, savita patirtis, saviti išgyvenimai. Tuo pačiu noriu pastebėti, jog pačios autorės mintys yra tiek individualios, jog nereiktų jas priimti kaip savas mintis (palyginimui, skaičiau ir kitą šos serijos ,,Tikrosios patirtys“ knygą- Mergina su devyniais perukais, kurioje išgyvenimas serhant vėžiu atskleidžiams visiškai kita puse.) Tad dabar svarstau- yra knygų, kurias aš rekomenduočiau savo pacientams, kurios būtų naudingos jų sveikimui, jų ateičiai (kokia ji bebūtų), tačiau šios knygos nerekomenduosiu, nes ji slogi, ji liūdna ir ne visi ją pajėgūs suprasti ir priimti …. Tuo labiau, kad per dešimtį metų medicina pažengė į priekį ir pacientų ,,išgyvenamumas“ (kaip sako medikai) smarkiai išaugo, tuo knygos medžiaga atrodo pasenusi …. tad nesigąsdinkim- vilties visada yra, jeigu ji šildo mūsų širdį …. O jei jos nėra- padėkime ją įžiebti 🙂

Įrašas paskelbtas temoje Mano knygos. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s