Axel Munthe- Knyga apie San Mikelę

Originalus pavadinimas: The Story of San Michele Leidėjas: Tyto alba  Išleidimo metai: 2005  Puslapių skaičius: 412

Štai visai neseniai užvirė diskusija: ar perskaityti atsiliepimai apie knygas įtakoja mūsų skaitymo kokybę  ar pakerėti liaupsių iš knygos tikimės kur kas daugiau nei šiaip būtumėm laukę… Knyga apie
San Mikelę daug kur išgirta, apdovanota įvairiausiais epitetais: ,,žmogiškumas
puikiai dera su skaniu humoru, intelektu, sodriu žodynu“, ,,šilta knyga“,
,,knyga, turinti savyje kažką, kas verčia nusiraminti“, knyga, kurios negalime
nurašyti senienoms, nes ji visada aktuali“…

Pagaliau ir aš ją paėmiau į rankas. Tiesa, jau trečią kartą, nes pirmuosius du kartus, teperskaičius 15-20 puslapių vis suprasdavau, kad kažkas netaip, vidinis mano ,,knygynukas“ (čia toks pasąmonės gyventojas, mano knyginio skonio formuotojas  sakydavo, kad reikia palūkėti. Išlaukiau.

Ėmiau vingiuoti pro prožirnių krūmus ir žydinčias mirtas, viena akimi stebėti roba di Timberio, bandžiau kvėpti Kaprio ir Anakaprio kvapus, klausytis tėvo Antonio senovine italų kalba sekamas maldas. Ir staiga viską pakeitė choleros smarvė Neapolyje, alpstančių poniučių aimanos Paryžiuje. Taip keistai persimainė knyga … Mane labai nustebino toks keistas knygos posūkis, mat patogiai įsitaisiusi jau ruošiausi skaityti apie ramų užutėkį saulėtame krašte. Axelis Munthe, pats būdamas gydytojas, psichiatras šmaikščiai ir sumaniai aprašo savo gydymo praktikos pradžią Paryžiuje, gydant senas nutukusias damas, jaunas isterikes, aprašo savo begalinę meilę gyvūnams ir begalinę meilę žmogui, ypač tam, kuriam jau niekas nebegali padėti, o tik jis … ,,Be gailesčio negalima būti geru gydytoju”, o būtent tai ir turi Munthe, kažką tokio, ko jis pats ir kiti negali įvardinti, bet puikiai mato tai esant. Tikriausiai kiekvienas, kuris bent kažkada kreipėsi į gydytoją, kuriam bent kažkada kažkas skaudėjo, žino, kaip svarbu, kai tavimi patiki ir tau nori
padėti. XX a. pr. medicina atrodo skurdi, tačiau širdis, gydanti žmogų, atrodo turtingesnė nei šiuolaikinė.

Ir nors man pačiai ši knyga tikrai patiko ir tokių, kuriems ji patiko, yra daug, visgi manau, kad ji skirta ne visiems. Knygoje daug samprotavimų apie mediciną, gyvenimiškas tiesas, religiją, moralę, vertybes, kitaip pasakius daug visko apie tai, kas vienam atrodo gilu ir
dvasinga, o kitam tik paistalai. Todėl tariu, kad skaitytojai turėtų paskirstyti beveik tolygiai: vienodai mėgstančių ir nemėgstančių San Mikelę.

Atskirai norėčiau keletą žodelių tarti apie skyrelį Hipnozė, kurį skaičiau su ypatingu
susidomėjimu. Axel Munthe buvo garsaus psichiatro Žano Marteno Šarko (Jean-Martin Charcot) mokinys. J.M.C buvo savotiškas hipnozės dievas, hipnotizuojantis isteriškas moteris, rengiantis specialius hipnozės vakarus/ spektaklius žiūrovams iš gatvės. Sutapimas, jog prieš kelis mėnesius Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose lankiausi Danijos šiuolaikinio meno parodoje „Bedlamas. Apie normalumą ir kitas manijas“.. Tai aštuonių menininkių darbas apie normalumo sąvoką. Vienos iš jų instaliacija „Iškreiptas beprotybės žvilgsnis„ (angl. „Twisted Gaze of Madness“) nukelia į Salpêtrière psichiatrinę ligoninę Paryžiuje. Dalį instaliacijos sudaro fotografijos, kurios yra sukurtos naudojant originalias ligoninės pacienčių nuotraukas. Būtent šioje Salpêtrière
ligoninėje ir darbavosi žymusis Šarko ir pats Axelis Munthe, kuris savo knygoje labai taikliai ir įdomiai aprašė vykstančius spektaklius. Lankydamasi parodoje ir pati turėjau galimybę stebėti pro ,,akį” sergančius ,,bepročius” (specialiai imituotas kambarys su slaptu kambarėliu, kuriame slėpdavosi tie,kurie sumokėję pinigus galėjo slapta stebėti jaunas moteris beprotes), tačiau man kažko trūko. Tas kažkas ir buvo ši knyga (tiksliau keli skyreliai), kurie sumaniai užpildė parodos paliktas spragas. Viena tik pasirodė keista, jog knygos anotacijoje pažymėta, jog šioje knygoje Munthe aprašo savo gyvenimą ir spalvingus žmones, kuriuos sutiko, Guy de Maupassant`ą, Louis Pasteur`ą, tačiau Charkot
nepaminėtas, nors jis buvo didelis psichiatrijos autoritetas, o dabar, nors ir
sukritikuotas,, neabejotinai įspūdinga asmenybė medicinos pasaulyje. Bet
tikriausiai tai tėra įdomu tik vienetams….kaip aš 🙂

Ir paroda, ir Munthes knyga labia daug privertė susimąstyti apie žmogų, jo vietą gyvenime ir po jo, apie savo ir kitų elgesį, apie galimybę jį keisti. Neabejotinai tai knyga, kuri yra vertinga savo giliais apmąstymais. Labai tikiuosi, jog kada nors mano kelionių takai pasuks ir į Kaprį, kuriame dar tebestovi San Mikelė ir sfinksas, kurio taip norėjo Axelis ir kur įsikūręs muziejus, skirtas šiam nuostabiam žmogui, kuris savo honorarus skyrė migruojančių paukščių prieglaudoms statyti bei dosniai aukojo vargšamas, tuo pelnydamas ,,šiuolaikinio Pranciškaus Asyžiečio” vardą, bet kaip replikuotų pats rašytojas ,, už cholera sergančių gelbėjimą aš gavau medalį, tačiau niekas medalio nepaskyrė Archandzelui Fuskui, kuris pardavė savo paskutinį kostiumą, kad galėtų sumoketi už visai svetimos mergaitės karstą.

Tai puiki knyga, beveik kaip vaistas, padedanti numesti svorio: ją skaitant rodos nuo širdies nukrenta keli kilogramai apatijos, abejingumo, liūdesio ir pykčio.

Citatos

Mirties karalystė neturi ribų, kapas neturi tautybės.

Ateis laikas, kai žmonės liausis šaipęsi, nes supras, kad gyvulių pasaulį kūrėjas patikėjo mūsų globai, o ne mūsų malonei, kad gyvuliai turi tokią pat teisę gyventi kaip ir mes ir kad mūsų teisė atimti jiems gyvybę griežtai apribota mūsų savyginos ir egzistencijos teisės.
Ateis laikas, kai žmogus nebejaus malonumo žudydamas. Bet kol dar taip nėra,
žmogus negali vadintis civilizuotu, jis paprasčiausias barbaras, trūkstamoji grandis tarp laukinių jo protėvių, kurie žudydavo kits kitą akmeniniais kirvukais dėl žalios mėsos gabalo ir ateities žmogaus. Būtinumas žudyti laukinius žvėris neginčytinas, bet jo vykdytojai, išdidūs šių dienų medžiotojai, taip nusmuks, jog taps paprasčiausiais naminių gyvulių skerdikais.

Kas nori prarasti pinigus- tepasilaiko juos sau, o kas nori juos išsaugoti amžiams-
teatiduoda kitam.[ …] Kuriam galui krauti pinigus, jei vistiek reikės jų netekti? Mirtis turi antrą raktą nuo jūsų pinigų skrynios.
Gražių minčių apstu visoje knygoje, bet pabaigai mano akimis pati pačiausia.
Jau buvau išmokęs valdyti aštrius chirrginius instrumentus, kad galėčiau vienodu ginklu
kovoti su negailestinga priešininke, kuri su dalgiu rankoje visąlaik- bet kurią
dienos ir nakties valandą- kalidžiojo po palatas, kiekvieną akimirką pasiruošusi kirsti. Išties, atrodė, kad Ji galutinai įsikūrė čia, niūrioje senoje ligoninėje, kuri tiek šimtmečių buvo kančių ir skausmo prieglobstis. Kartais, aklo įniršio pagauta, Ji kaip beprotė įsiverždavo palaton, smogdavo į kairę ir į dešinę, jauniems ir seniems, iš lėto pasmaugdama vieną auką, nuplėšdavo tvarstį nuo atviros žaizdos kitai, ir kraujas išbėgdavo iki paskutinio lašo. Kartais aprimusi Ji prisėlindavo pirštų galais ir kone švelniu rankos prisilietimu užspausdavo akis nelaimingajam, ir jo veidą nuskaidrindavo šypsena, kai Ji nueidavo. Mano pareiga buvo neleisti Jai prisiartinti, bet aš dažnai nė nepajusdavau, kaip Ji pritykindavo. Tik maži vaikai prie motinos krūtinės pajusdavo Jos artumą ir krūptelėję nubusdavo, šaukdami veriančiu skausmo balsu, Jai praeinant pro šalį. Ir dažnai senos vienuolės, visą gyvenimą praleidusios palatose, laiku pastebėdavo Ją sėlinant ir suskubdavo prinešti pire lovos kryžių.
Pradžioje, kai Ji pergalingai stovėdavo iš vienos lovos pusės, o aš bejėgiškai- iš kitos, mažai Jos tepaisydavau. Tuomet man rūpėjo gyvybė; žinojau, kad mano paskirtis baigiasi, kai Ji imasi darbo, ir tik nugręždavau veidą nuo nelemtos kolegės, nesitverdamas apmaudu dėl pralaimėjimo. Bet, labiau su Ja suartėjęs, ėmiau vis atidžiau Ją stebėti ir, juo dažniau Ją matydavau, juo labiau troškau ją pažinti ir suprasti. Pradėjau suvokti, kad Ji turi savo darbo paskirtį lygiai kaip ir aš, kaip ir aš turi atlikti savo užduotį, kad mes šiaip
ar taip, draugai- kuomet kova dėl žmogaus gyvybės pasibaigia ir Ji nugali,
geriau be baimės pažvelgti kits kitam į akis ir likti bičiuliais. […] Bet
kodėl Ji buvo tokia žiauri? Kaip Ji galėjo viena ranka atimti tiek jaunų gyvybių, o antrąja suteikti tiek ramybės ir laimės? Kodėl Ji taip iš lėto smaugia vieną auką, o kitą parmuša tokiu greitu smūgiu? Kodėl taip ilgai kovoja su kūdikio gyvybe, o senio gyvybe mielaširdingai leidžia užgesti per miegą?[…]Bet ar išties mano misija pasibaigia, kai prasideda josios? Ar paskutinėje nelygioje kovoje aš turiu būti pasyvus stebėtojas, bejėgiškai ir abejingai žiūrintis į pragaištingą Jos darbą? Ar man reikia nusigręžti nuo Jos
akių, kurios maldauja mane padėti, ki jau seniai užkstas žadas? Ar aš turiu paleisti tuos virpančius pirštus, įsikibusius į mano ranką kaip skenduolis į šiaudą? Aš buvau nugalėtas, bet nenuginkluotas, mano rankoje tebebuvo galinga smogiamoji jėga. Ji turėjo amžinojo miego taurę, bet ir aš turėjau savo taurę, kurią man patikėjo maloningoji Motina Gamta. Ar tuomet, kai Ji pamažu varvina savo gėralą, negalėčiau įpilti savojo, mielaširdingai paverčiančio kančią ramybe, agoniją- miegu? Argi ne mano pareoga palengvinti mirtį tiems, kuriems negalėjau išsaugoti gyvybės?

p.s Citata ilga, tačiau ji labai taikliai atpindi nuostabiai gailestingą Munthes asmenybę. Jis buvo skausmo malšinimo ir eutanazijos šalininkas.Galima sakyti, jog jis atitiktų daugelio įsivaizduojamo gero ir protingo gydytojo įvaizdį- būdamas geras ir sumanus psichologas jis visada saviitaigą, hipnozę, muziką, įvairias meno terapijas vertino kur kas labiau nei vaistus.

Įrašas paskelbtas temoje Mano knygos. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s