Judith Uyterlinde- Ovuliacija. Apie meilę ir viltį susilaukti vaikų

Originalus pavadinimas: Eisprong. Een verhaal over liefde en het verlangen naar een kind Leidėjas: Tyto alba  Išleidimo metai: 2005  Puslapių skaičius: 133

Nuo pat pirmų dienų kai pradėjau lankytis ligoninėse ir poliklinikose kaip medicinos studentė, pažadėjau sau, kad iki galo išliksiu ištikima savo principui: elkis su kitaip taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Tačiau kaip parodė praktika (studijų, o dabar ir darbo) ne visada tai yra taip lengva. Ne visada gali įlįsti į kito kailį, liaudiškai sakant, o moksliškai tariant- nevisada gali būti empatiškas. Tad studijuodama įvairius studijų modulius, stengiuosi kuo giliau įsijausti į tai, ką mokausi, su kuo bendrauju ir iš ko noriu gauti grįžtamąjį ryšį.

Šį sykį ruošiu pranešimą apie poras, kurios negali susilaukti vaikų. Mums dalijo temas ir kaip tik man, dviejų vaikų mamai, kliuvo ši. O juk galėjo ją duoti bet kuriai mano kolegei, kurios yra jaunesnės už mane ir vaikų neturi. Bet, pasak dėstytojos, šiai temai reikalingas kur kas brandesnis mąstymas nei šiek tiek per dvidešimt perkopusių jaunuolių mintys.

Ir štai problema- kaip įsijausti į tai, ko nesi patyręs. Žinoma, esu jauna ir tikrai dar tikiuosi būti mama, todėl niekada negali žinoti kaip viskas rutuliosis, tačiau kaip man įsijausti į tai, ką išgyvena žmonės, trokštantys turėti, pasiekti tai, ko nepavyksta – vaikelį. Tema nenauja, o pastaruoju metu itin skaudi ir aktuali mūsų šalyje. Skaitant šią knygą, olandų žurnalistės apybraižą apie jos skaudžius kelius gydant nevaisingumą, kilo mintis- o kodėl išleista knyga, kurią parašė užsienio autorė, nejaugi mūsų šalyje nėra moterų, vyrų, kurie papasakotų savo unikalią patirtį. Atsakymas galbūt (rašau galbūt) slypi tame, jog knyga parašyta 2001 (išleista Lietuvoje 2005 m.), tuo metu dirbtinio apvaisinimo procedūros (IUI, IVF) dar nebuvo tokios populiaros ir prieinamos (nors jų prieinamumu mūsų šalyje ir dabar abejoju) mūsų šalyje, tiesiog nebuvo daug tokių, kurie buvo jau išgyvenę ,,medicininę mėsmalę“, kaip vadina J. Uyterlinde. Tuo labiau, iki šiol visuomenė gana neigiamai žvelgia į tuos, kurie išdrįsta kalbėti apie tai, jog išbandė (sėkmingai ar nesėkmingai) dirbtinio apvaisinimo galimybes.

Kažką ypatingo kalbėti apie šią knygą negaliu: stilius dalykiškas, kapotas, šaltas (įdomu- tai autorės stilius ar vertėjos?). Vietomis visiškai nesuprantamas humoras (gal todėl, kad jis nyderlandietiškas… ) Bet kaip jau ne kartą esu pasakiusi, tokių knygų didžiausia nauda, jog jos šneka ir praneša pasauliui: atsibuskit, negyvenkit savo pasaulyje, aplinkui yra tiek daug pasaulių, kurie yra kitokie ir juos taip pat reikia suprasti ir toleruoti. Jeigu man taip neatsitiko dabar, nereiškia, kad neatsitiks vėliau. O gal atsitiks mano mylimam žmogui, kurio bėdą priimsiu kai savąją.

Knygoje pasakojama apie moters pasaulį, tiesa, mano manymu, pro  sarkastišką ir šiek tiek feministišką prizmę. ,,Be abejonės, vyrams nesvetimas susirūpinimas savo pajėgumu susilaukti palikuonių, tačiau jų rūpestis yra visai kito lygmens- ne toks esminis. Jų fizinis dalyvavimas šiame procese- tai sėklos ejakuliacija. Tuo jų vaidmuo faktiškai ir baigiasi. Jų nuotaikos neveikia dauginimosi hormonai. Jie nepatiria menstruacijų skausmo, nėštumo vargų, gimdymo kančių. Visą tam neišeikvotą laiką ir energiją jie gali skirti dalykams, nesusijusiems su savo kūnu. Tik susirgus organismas ima trikdyti juos. Moterys serga ne rečiau nei vyrai. Tačiau 5 dienas per mėnesį, taigi šešiasdešimt dienų per metus jos dar serga ir savo dienomis. Ir tai tęsiasi mažiausiai trisdešimt metų, o viso sudaro tūkstantį aštuonis šimtus dienų, taigi- penkerius metu. Tarkim, kad pagimdai du ar tris vaikus, tada prie viso to gali pridėti dar du metus nėštumo vargų. Tad moterys septynerius gyvenimo metus priverstos paaukoti ven savo kūnui.“ Ar kuri mūsų taip skaičiavo? o skaičiai tikrai įspūdingi. Pati pagalvojau, jog moters kūnas ir jo patiriami pojūčiai tikrai yra unikalūs, o pats didžiausias potyris- nauja gyvybė- kažkas nuostabaus ir nepakartojamo….. Tai didžiausias pasaulio stebuklas, kuriam niekada nebus įteikta Nobelio premija, nes ją paprasčiausiai reiktų padalinti milijonui moterų, patiriančių šį jausmą….. O ką gaus ta, kuriai atimta galimybę turėti tai, kas skirta kiekvienai moteriai ….. Neapsakoma jausmų tuštuma. Pasak autorės: ,,kaip skalbiniai centrifūgoje vis sukuosi tuo pačiu slegiamu ratu aplink savo tuščią vidų. Aplamdyta, sutriuškinta, menka. Kaip man išsikapanoti?“

Paskutinis nuskambėjęs klausimas neturi būti likti neišgirstas. Kadangi Lietuvoje vis nuvilnija atgarsiai iš Seimo, visuomenės apie norimą keisti dirbtinio apvaisinimo įstatymą, domiuosi tuo ir aš, tačiau neišlaikau klausydamasi kvailų politikierių, skaitydama šlykščius komentarus internete. Žinau, jog įšgyventi kito jausmus sunku ir daugelis to nenori, nes tada persikeli naštą sau (pajutau tai bendraudama su pacientais, kurių gailestingai klausau visą dieną, o paskui negaliu miegoti, nes vis galvoju apie juos ir jų problemas), bet padėti, bandyti padėti reikia.

Knyga tikrai suteiks vilties tiems, kurie turi tokių problemų, manau padės ir suprasti, jog tokių yra daug, tačiau gal ir nuvils tuo, jog knygoje sprendžiama problema išsivysčiusioje valstybėje ir turtingos moters šeimoje. Valstybė Nyderlanduose apmoka 3 IVF procedūras. Jeigu jau autorė mėgsta skaičiuoti- paskaičiuokime ir mes- viena IVF procedūra Lietuvoje kainuoja apie 10 000 litų (būna ir daugiau)- taigi 30 000 litų, už kuriuos gali pirkti vaiką. Sąmoningai pavartojau šį žodį, nes jo nevengė ir sarkastiškoji knygos autorė. O mūsų valstybė ,,dovanoja“  tik neviltį, liūdesį, skausmą, o nesusipratėliai menkystos komentatoriai dar darsi įdūrę  durklą į širdį pasukioja, kad būtų skaudžiau.

Pasakysiu atvirai, mano aplinkoje yra žmonių, kurie negalėjo susilaukti vaikų, bet jiems pasisekė, yra ir tokių, kurie bando ne vienus metus, bet nesiseka ir nežinia, kokia bus ateitis. Aš esu už tai, kad būtų ištiesa dešimt, tūkstantis, dešimt tūkstančių pagalbos rankų, nes niekada negali žinoti, kada pagalbos prireiks tau pačiam.

Įrašas paskelbtas temoje Mano knygos. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s