Leidėjas: Alma Littera Išleidimo metai: 2012 Puslapių skaičius: 325
Pamenu, buvo laikas (kaip nekeista, studijų metai, juk tada žmogus dirba produktyviausiai ir yra labiausiai imlus naujovėms, sunkiai pakeliamiems krūviams) kai literatūros kritikos knygas gliaudžiau kaip riešutus, bibliotekoje net užsimerkusi galėjau parodyti lentynas, kur stovi Daujotytės, Kerbelytės, Bukelienės knygos, ir visos jos buvo skaitomos nuo iki …. Dabar, kai daug laiko praėjo po studijų pati stebiuosi, kaip buvau įvaldžiusi tą ,,skaitymo“ meną….dabar, iš dalies džiaugiuosi, atsidaviau maloniam skaitymui- t.y skaitau tai, kas man patinka, kas džiugina širdį ir remiasi noru, o ne pareiga. Iš kitos pusės mokslinė literatūra visada verčia pasitempti, verčia tave pasijausti mažumėle kaltu, kad pagraužtų kirminėlis ,,nenoriu apkerpėti“ (aš jį taip savyje vadinu). Štai todėl paėmiau į rankas šią knygą- nenoriu apkerpėti, noriu kažko gilesnio ….
,,Tėvyne dainų ir artojų, Už ką tu mus šitaip baudi? Į kokį džiaugsmingą rytojų Per skausmą ir kraują vedi? “- tikriausiai ne kartą esate girdėję šias eilutes, o ar žinote, kas jas parašė? o šitas: ,,Tai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė, tai gražiai už rankos vedė vasaros diena ilga“. Tūkstančiai lietuvaičių balsų gieda šias eiles, tūkstančius kartų esame jas girdėję, tie, kurie kovojo už laisvę, mintyse jas kartojo …. Tai Marcinkevičiaus eilės, tai jo išdainuotas skausmas, neviltis, o kartu ir meilė, nuostaba ir ištikimybė.
Skaitydama kritikės Viktorijos Daujotytės knygą aš suvokiau, kaip menkai aš dar pažįstu eilėraščių rašymo meną, tarp eilučių glūdinčias prasmes, žodžių viduje už slypinčius simbolius. Pasak autorės, Justinas Marcinkevičius tikriausiai liks vienas paskutiniųjų rankos rašto rašytojų, kuris smoningai atsiribojo nuo modernios rašymo technikos ir nuo interneto. ,,Žiūrėdamas į kompiuterį jautėsi esąs beraštis. Jautėsi atsiribojimais nuo techninių galimybių ginantis knygą ir rankos raštą (p.s neveltui paskutinė Marcinkevičiaus knygą pavadinta ,, Ranka parašyta“, esančius arti prie kūno, prie akių. Tarsi pasiimtus, išsineštus iš gimtosios gryčios, iš jos kultūros, pratęsiamus, atveriamus“. Man toks artimas mūsų šviesaus atminimo Poeto požiūris, nes ir aš esu, tikriausiai, seno sukirpimo: man reikia knygą liesti, ją pauostyti, paglostyti, pajausti, sušildyti… viso to nepadarysi su negyva, šalta technika, o knyga, nėra tik popierių gabaliukai, tai gyvas organizmas, autoriaus pokalbis su Tavimi ….
Ir su ašara Dievo aky atsisveikinu rašydama šį savo atsiliepimą apie naująją Viktorijos Daujotytės knyga apie mylimą kiekvieno doro lietuvio mylimą Poetą. Nepamirškime jo, neleiskim, išeiti užmarštin. Skaitydama šią kritikos knygą pasijutau tarsi grįžusi į studijų laikus (na, galbūt knyga ir neskirta kiekvienam mirtingajam 🙂 kita vertus, nesvarbu, kas esi, ką veiki, ką mėgsti, visada yra galimybė patirti, sužinoti, išbandyti kažką naujo. Tad drąsiai imk šią knygą į rankas ir pasinerk ….
Priimk mane kaip indą, į kurį
pati save galėsi sutalpinti.
Priimk mane kaip tai, ko neturi.
Priimk mane, kaip veiksmą, žodį, minti.
Ingos Knygos 