Reşat Nuri Güntekin- Čiauškutė

Originalus pavadinimas: Çalıkuşu  Leidėjas: Alma Littera Išleidimo metai: 2008  Puslapių skaičius: 414

Klasika, neabejotinai tikra klasika. O galbūt mano duoklė jaunystės laikams. Prisimenu savo jaunas dienas, kai dieną naktį grauždavau knygas: ne, netiesiogine prasme, tačiau nenuostabu, kad iš čia ir kilęs posakis knygų žiurkė (book worm 😀 O tokios knygos kaip Čiauškutė buvo skaitomos šiltomis vasaros naktimis, prie atdaro lango, vėsiam nuo jūros sklindančiam vėjeliui judinant užuolaidas, nosiai kvėpiant nupjautos žolės kvapą ir virpant jaunai širdžiai, išsiilgusiai meilės …. Taip, buvo laikai. Kaip norėčiau ir dabar pajusti tą nedrąsų, tyrą, nepatirtą jausmą, kai tarsi pati ant savo skruosto jaučiau Kiamrano ūsų švelnumą, tarsi ir mane kažkas šaukė Giulbešeker, Čalykušu, Feride  …… Gaila, jog skaitydama antrą kartą (pirmasis, tikriausiai buvo prieš kokis 15 metų, jei ne daugiau) nebepatyriau to. Širdis sakė- kaip gražu, protas buvo racionalus ir gyvenimo aplaužytas- taip nebūna…..

Čiauškutė, bet tikriausiai šią knygą aš labiau prisimenu kitais dviem pavadinimais- Čalykušu ir Королек птичка певчая. Tais laikais, kai mano širdis dar buvo meilės nepatyrusi, kaip tik ir buvo rodoma šio filmo ekranizacija. Tuo metu gyvenome bendrabutyje ir vakarais, kai turėdavo rodyti šį filmą, visame pastate tapdavo tylu tylu, kas atsitikdavo labai retai. Dabar tikriausiai net nesuprastumėm to- esame persisotinę filmais ir serialais, bet tada taip buvo. Ir nutariau pakartot- žiūrėjau šį filmą ir vėl: šypseną kėlė rūbai, makiažas, muzika ir iš už kadro sklindantis ,,senovinis“ įgarsintojo balsas. Tarsi nuskridau 15 metų atgal. Kelionė į praeitį: į XX a. pradžios Turkijos kaimą, į skaudų, bet tuo pačiu ir prasmingą, turiningą Feridės pasaulį, o gal tai buvo kelionė praeitin į mano pačios širdies kertelę ….. Nepagalvokit nieko blogo, bet kartais man atrodo, jog aš smarkiai senstu, nes ypač pradėjau branginti atsiminimus (o kažkada iš jų juokiausi ….)

Knyga apie tyrą, nepalaužiamą meilę, idealizmą, tyrumą, kaltę ir bausmę, atleidimą ir palaimą. Tiek daug …. ir visa tai papasakota vyro lūpomis, dar keisčiau….vyro lūpomis moters dienoraščio puslapiais. Neįtikėtinas paradoksas, ypač tuo metu, kai knyga buvo parašyta  (XXa. pradžia). Tai mergaitiška knyga. Nors ne, man šis žodis nepatinka, gal geriau skambėtų, tai mergiška knyga . Ši žodį vartodavo mano a.a babytė, kai norėdavo papasakoti apie savo, mergės, samdinės, nepatyrusios mergaitės gyvenimą: svajas, godas, jausmus. Tokia ir ši knyga- plasnojančiai, jaunai, nepatyrusiai širdžiai. Norėčiau, kad manoji dar tokia būtų …. nostalgija… 🙂

-Giulbešeker… Mano Giulbešeker… Tik mano …

Tai knyga ne šiems laikams, dabar meilės supratimas kitoks. Gaila …simpatizuoju praėjusiems laikams, nors tu ką 🙂

Įrašas paskelbtas temoje 2012 metų knygų iššūkis, Mano knygos. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s