Kūčių vakarą – ramybės sielai.
Kalėdų rytą – džiaugsmo širdžiai.
Naujųjų metų naktį – spindinčios laimės.
Visam gyvenimui – Dievo palaimos.
Su artėjančiom šventėm.
Visiems knygų ir ne tik jų mylėtojams linkiu nuostabiausių švenčių akimirkų, kurios sušildytų mūsų širdis ir ledai ištirptų. Būtų gera ir smagu 🙂 Susitiksime kitais metais 🙂
Nuoširdžiai Jūsų- Inga 🙂
Originalus pavadinimas: Family tree Leidėjas: Alma Littera Išleidimo metai: 2010 Puslapių skaičius: 337
Tikriausiai kiekvienas iš mūsų esame bent kartą susimąstę, ką mūsų gyvenime reiškia šeima. Nebūtinai, vedę ar ištekėjusios mes, turime ar neturime vaikų. Šeima- tai kažkas miela, artima širdžiai, kažkas tokio neapčiuopiamai skausmingai mylimo. O gal tik man taip atrodo? Kažkada bandžiau aprašyti savo meilės jausmą. Ir aprašiau tai žodžiais: ,,taip myli, kad net skauda“ …
Deina ir Hju, pagrindiniai šios knygos herojai, gyveno nuostabioje pajūrio namelio idilėje: tarp šviesių pastelinių namo sienų, nėriniais apklotų lovų ir minkštų minkštutėlių mezgimo siūlų kamuoliukų … Štai kur gražus šeimyniškas vaizdelis: jeigu tapytojas nutapytų šiuos du žmones, kažin kur reiktų padėti kūdikį. Be abejonės gražioje rožinėje vaikiškoje lovelėje. Bet svajonės ir idilės dūžta, kaip dužo ir svaiginanti šių dviejų žmonių meilė. Dviems baltaodžiams tėvams gimsta juodaodė mergaitė. Štai tada ir pasirodo mylinčios meilės sindromas, kaip aš vadinu: myli, bet skauda. Taip savo meilę apibūdina naujai iškeptas tėvelis, kuris realiai savo esybės gilumoje suvokia, jog myli šį mažą bejėgį padarėlį, bet tuo pačiu ir skausmingai įtarinėja savo žmoną neištikimybe, kaltina ją neaiškia savo šeimos geneologija. Šeimą užtemdo liūdesys, nepasitikėjimas, neapykanta, abejonės… Tiek daug jausmų vienu metu, o visų jų kodinis šifras: ,,Pasitaiko įvairiausių genetinių atsitiktinumų“.
Apie Barbaros Delinsky knygas sakoma, jog jos ,,vis giliau skverbiasi į žmogaus širdį ir sielą“. Kad ir kaip banaliai beskambėtų (aš pati nesu mėgėja tokių frazių galiniame knygos viršelyje), ši knyga mane nuginklavo savo paprastumu, ramumu dėstant vienos šeimos tragediją. Gal per daug smarkiai pasakyta ,,tragedija“: pritariu pagrindinės herojės Deinos mintims, jog anokia čia tragedija: mergytė, Lizė, gimė sveika, graži, neįtikėtinai švelniais nuostabiais garbanotais plaukiukais…Tai kur gi čia tragizmas? tačiau kas vienam atrodo balta, kitam gali atrodyti juoda, o jeigu ta juoda yra akivaizdu … Regis, knyga niekuo neišsiskirianti (nebent savo įdomesne tematika), tačiau susižavėjau autorės gebėjimu narplioti šeimos santykius, nes o kam gi neatsitinka tokių nesutarimų namie (nėra namų be dūmų). Gal mūsų šalyje ir nėra aktualios rasių maišymosi problemos, tačiau nepasitikėjimo, įtarinėjimo, baimės apstu. Pastaruoju metu įsigilinusi į sudėtingas mokslines knygas, šioje knygoje aptikau kažką , kas mane sužavėjo savo paprastumu. Netgi aptikau keletą vietų, kurios puikiai atitinka psichologininį momentą, vadinamą ,,kaip išspręsti bręstančią krizę“ (čia susiję su neseniai baigtu psichologijos kursu).
Galiu užtikrinti, jog knygoje nerasite jokių ypatingų sunkių detalių. Nebent šiek tiek paviršutiniškų žinių apie genetiką. Tačiau autorės aprašytas atvejas nėra retas: pasirodo pasaulyje yra atvejų, kai juodaodžiams gimsta baltaodžiai vaikai, o vienai porai iš Amerikos gimė dvyniai: vienas baltaodis, o kitas juodaodis. Medikai tai aiškina genetika ir ypatingu apsivaisinimo būdu. Tokias naujienas suvokiame kaip neįtikėtiną įdomybę, tačiau jos mums ir telieka kitos šeimos istorija: tai, kas nutiko kitiems, o ne man… O jeigu man? ar aš ištverčiau, ar mudu ištvertume? …. Tad tai knyga, kuri užduoda daug klausimų, o atsakymus turime rasti patys. Jauki knyga, kurią reikia skaityti įsikniaubus į šiltą stoOOOorą megztinį…….
,,Kas sakė, kad šildo tik laužai …. Juk yra širdis“ (E.D dainos žodžiai)
p.s Labai gražus ir mielas knygos viršelis 🙂
PROJEKTAS: 2012 METŲ KNYGŲ IŠŠŪKIS
Kas tai? Kiekvienų metų pabaigoje, kuomet pradedam skaičiuoti per metus perskaitytas knygas, sudarinėti geriausių skaitytų knygų sąrašus, planuoti kitus skaitinius, aš vėl pastebiu, kad nesilaikiau savo pažado, neperskaičiau visų norėtų knygų ir pan. Dar kartą suprantu, kad prisiperku nemažai knygų, nors jų neskaitau (ne dėl to, kad nenoriu, bet nespėju su pirkimų kiekiais ir jau turimomis knygomis namuose). Yra tokių knygų, kurias jau planuoju perskaityti kokius 5 metus! Todėl šiemet nusprendžiau, kad gana atidėlioti ir reikia tuštinti “must read“ lentyną.
Tikslas? Nusprendžiau sukurti 12 in 12 knygų iššūkį. Per ateinančius 2012 metus perskaityti 12 knygų, kurias ilgai atidėliodavau.
Kas gali dalyvauti? Visi mėgstantys skaityti ir turintys tokių, vis atidėliojamų skaitymui, knygų. Knygų iššūkis vadinasi “Perskaityti negalima atidėlioti“. Jeigu ir tu, kablelį dedi po perskaityti, tuomet gali jungtis prie šio iššūkio. PRISIJUNK IR TU 🙂
***
Mano knygų iššūkis:
Alternatyvios knygos:
Sąmoningai rinkausi ,,sunkesnes“ knygas ir ,,sunkesnius“ autorius, nes dažnai trūksta laiko ir paimu kažką lengvesnio (nors nesu lengvo turinio knygų mėgėja). Tad šis iššūkis mane paskatins arčiau panagrinėti šiuos nuostabius (tikiu tuo) kūrinius. Beje, tikiuosi, kad spėsiu, nes iššūkio apimtis taip pat didžiulė: vien Gulago archipelago keli tomai, Dostojevskio ir Tostojaus knygos taip pat neplonulės 😀 bet įveiksiu. Sėkmės sau ir kitiems. Gerų skaitingų metų 🙂
Origina
lus pavadinimas: The people`s queen Leidėjas: Alma Littera Išleidimo metai: 2011 Puslapių skaičius: 590
Visą pagrindinės veikėjos, Alisos Perers, gyvenimą galima apibūdinti keliomis lotyniškomis frazėmis: regno, regnavi, regnabo. Kas niekada nesimokė šios jau beveik mirusios kalbos, nesupras, jog šios frazės būdingos įvairiems žmonėms įvairiais gyvenimo momentais įvairiose situacijose. Alisa Perers- paskutinė Anglijos karaliaus Eduardo III meilužė: regnabo (valdysiu) pasieksiu, jog valdysiu žmonių mintis, turtus, kūnus ir tuo pačiu būsiu aukščiau už visus, regno (valdau)- aš jau galinga, aš visada pasiekiu tai, ko noriu, regnavi (aš valdžiau)- visada būna, jog laimės ratas nusileidžia, bet ir vėl gali juo pakilti. Knygos įvade autorė aprašo įdomų viduramžių simbolį Rota Fortunae (laimės ratą), kurio nuolatiniai vaizdiniai vis iškeliami pasakojamoje istorijoje. Galima sakyti, jog autorė rašo apie Alisos Rota Fortunae ir jos gebėjimą laiku nuo jo nušokti, kad nebūtum apačioje sutraiškytas.
Visada perskaitytas knygas lyginame tarpusavyje. Pananašios tematikos knygų esu skaičiusi tik Philippos Gregory ,,karalienių kolekcijoje“, todėl nenoromis lyginau šias knygas ir Vanoros Bennett knyga man pasirodė tikrai kitokia. Pirmiausia- knygoje daug istorinių, kultūrinių, ekonominių žinių. Jų tikslumo negaliu patikrinti (visgi pasakojama daugiausia apie Angliją, Flamandiją, Prancūziją, o aš nesu didelė šių šalių žinovė. Na, tai būtų tas pats, kad aš kokiam anglui imčiau dėstyti Vytauto Didžiojo ir Jogailos bendravimo peripetijas), tačiau šios žinios mane ,,įtikino“ 😀 kaip madinga dabar sakyti. Antra- kuriamas sudėtingas ir daugiasluoksnis veikėjos tipažas, kuriam reikia laiko ir sumanumo išlukštenti 🙂 Įdomu, jog rašytoja pasirinko jau šiek tiek senstančios karaliaus meilužės asmenį, o ne jauną, lengvabūdę merginą. Tačiau, manau, tuo tik sunkiau, nes kuriant brandžios, suaugusios moters personažą reikia padirbėti kur kas labiau nei rašyti apie pudros sluoksniu padengtas meilės intrigas (ir vėlgi lyginant su Gregory knygomis). Trečia- Bennett knyga yra gana lėtoka, čia nėra įprastinių meilės intrigų, nėra paslaptingų ritualų, kraujomaišos, kažkokių skandalingų ir siaubą keliančių detalių. Man ši knyga pasirodė maloniai keista, parodanti visai kitokią karališko gyvenimo pusę. Juk ne viena ir ne vienas esam pagalvoję, jog kitame gyvenime norėtumėm būti karaliais ir karalienėmis, tačiau mūsų žinios apie šių kilmingų asmenų pasaulį remiasi tik faktais apie linksmą nerūpestingą karūnos gyvenimą.
Reziumuojant- ši knyga man patiko ir savo tematika (apie senovę), ir suteiktomis žiniomis (mėgstu knygas, kuriose galima rasti įvairios naudingos informacijos) ir savo apipavidalinimu (knygos šriftas, viršelis- graži Roayla Blue spalva 🙂 Ir, žinoma, savo apimtimi. Pamatęs, jog knyga tokia stora ( 590 puslapių), nejučia pagalvoji, ar įveiksi, tačiau skaitant suvokęs, kad knyga labai įdomi, pagalvoji- kaip gerai, kad tų puslapių tiek daug ir tada skaitai ir taupai 🙂 Aistringi skaitytojai, knygomanai tikrai žino, ką reiškia ,,taupyti knygą“. Taip ir aš šią Žmonių karalienę ,,taupiau“ 🙂
,,Kairėje paveikslėlyje vaizduojama užgaidžioji deivė Fortūna, kurią dažn
ai galima pamatyti viduramžių Anglijos bažnyčių vitražuose, gundančią ir viliojančią aukas amžinais turtais ir valdžia. Paveikslo kairėje vaizduojami godūs žmonės, karštligiškai skubantys pakilti amžinuoju laimės ratu, piktdžiugiškai linksmai mėgaujasi lotyniškąja fraze regnabo– valdysiu. Rato viršuje žmogus jau pasiekęs visus savo užsibrėžtus tikslus, drąsiai giriasi regno- aš valdau. Persigandęs dešiniąja rato puse žemyn šliuožiantys žmonės baimingai žvelgia atgal į savo buvusią šlovę ir gailiai inkščia regnavi– aš valdžiau. O nukritęs nuo rato vargšelis apačioje graudžiai aimanuoja sum sine regno– likau be karalystės arba likau be nieko. “
P.S Už galimybę perskaityti naują, dar dažais kvepiančią knygą dėkoju savo blog`o draugams- Alma Littera leidyklai 🙂
Leidėjas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Išleidimo metai: 2003 Puslapių skaičius: 256
Kadangi atsirado jau keletas žmonių, kuriems patinka mano blog`as ir kurie seka mano rašinius 🙂 sulaukiau keleto klausimų. Manęs klausė, kodėl parašau tiek nedaug atsiliepimų- po 2-4 per mėnesį, kai tuo tarpu kiti bloggeriai rašo kur kas daugiau. Kaip žinia, yra knygų, kurias perskaitęs negali jų išmesti iš galvos- jos tarsi atgula į smegenų lentyną ilgam, o yra tokių, kurios ėjo praėjo ir tarsi nebūta. Apie pastarąsias nerašau, nes neturėčiau ką parašyti. Lyg ir įdomu, greit ,,susiskaitė“ , bet ir tiek…. šįkart apie knygą, kuri išliko …
Granausko pavardė man žinoma tik iš privalomosios literatūros vidurinėje mokykloje, o pavadinimą Gyvenimas po klevu pasakyčiau ir iš miego pakelta, bet tik tiek. Daugiau nieko neprisimenu. Nutariau labiau praplėsti savo lietuviškos literatūros skaitymo akiratį (ypač po įdomių Kurklietytės ir senojo Avyžiaus kūrinių) ir į rankas paėmiau Duburį. Pasak anotacijos, ,,klasikinės meninės kalbos romaną, aprėpiantį svarbiausiojo personažo gyvenimą“. Ir tikrai, Jiuozapo Gaučio gyvenimas nupasakotas iki smulkmenų: sodri, man tokia artima ir pažįstama žemaičių kalba, veiksmas, vykstantis gimtojoje Klaipėdoje (tarsi net atpažinau tą daugiabutį, į kurį įsikėlė naujakuriai Juzikas ir Maška), gyvenimas bendrabutyje (pati iki 10 m. amžiaus gyvenau bendrabutyje su tėvais). Knyga labai artima, bet tuo pačiu ir tolima, nes pernelyg apnuogina juodą tikrovę. O jos juodumas tik dar labiau sustiprėja pažiūrėjus ekranizaciją.
Perskaičiusi knygą, nutariau pažiūrėti ir režisieriaus Gyčio Lukšo ekranizaciją. Buvau girdėjusi daug teigiamų atsiliepimų, o ir pati simpatizuoju nespalvotiems filmams. Jau filmo pradžioje man patinka viskas- aktoriai visiškai atitinka mano vaizdiniuose susikurtus, filmo dekoracijos idealiai dera su to laikmečio daiktais (net nusistebėjau, iš kur pavyko gautas tas tikrąsiais ,,kilkės tomatų padaže“ skardines ir tuos nuostabą keliančius vaikiškus vežimėlius 🙂
Gyvenimiška skaitymo patirtis parodė, jog visada (su retomis išimtimis) geriau skaityti knygą, o po to žiūrėti filmą. Tačiau šįsyk atsitiko kitaip: filmo regimasis, vizualinis įspūdis gilesnis, labiau sukrečiantis. Nors, pasak kritikų, ,,knyga yra pasmerkta skaityti“, tai filmas tiesiog yra pasmerktas pažiūrėti: ir žiūrėti jį gali skirtingų lyčių, profesijų
ir kartų atstovai: juk beveik kiekvienas iš mūsų gali dalelę savęs rasti ,,joršą“ geriančių Kolios ir Dimos vietoje, atpažinti save tarsi veidrodyje pažvelgę į Juziko-Jiuozapo veidą, o kiek daug mūsuose tokių Klavų ir Maškų. Senesnieji filmo žiūrovai prisimins tarybinius laikus ir užduos sau klausimą- ar taip tikrai buvo?, jaunieji susimąstys- negali būti, kad taip buvo. Bet buvo taip, kaip užfiksavo Granausko ranka- taikli, šmaikšti ir Lukšo kamera- neįprasta, kitoniška, o kartu jos apnuogino juodą mūsų kasdienybę, suluošintus gyvenimus, kai neviltis gimdo neviltį (prisiminus Klavą ir josios sūnelius, Gaučio nelaimingą vaikystę ir jo baigtį, Maškos išniekintą gyvenimą).Pasakojimas sklidinas iki skausmo atpažįstamos tiesos, kuri dar nė karto šitaip nebuvo papasakota.
Vienas klausimas mane vis kankino bežiūrint- ar tikrai Granausko atvaizduotas gyvenimas buvo toks? nes pernelyg jis juodas, pernelyg jame daug brutalios, beprasmiškos erotikos, per daug skausmingo gėrimo. Ir visa tai vedė į pražūtį. Filme dramatiškai iškeliamas likimo ir pasirinkimo, kai nėra iš ko rinktis, klausimas. Personažai išgyvena savo asmenines tragedijas, kurias dar labiau sustiprina socialinė tų dienų beprasmybė ir neviltis. Tačiau kaip bekiltų noras peikti ir smerkti tarybinius laikus (o man jais taip pat teko gyventi), šie laikai tai pat ne pyragai ir įdomu, kodėl visur veikia grandininė jungtis- kodėl juoda gimdo juoda, o skausmas veda prie kito skausmo. Gal kiekvienas iš mūsų gali kažką pakeisti, kaip tai bandė ir Gaučys? nes vieną minutę aš jau patikėjau, kad ir jis sugebėjo išlipti iš to duburio- gilaus, tamsaus, žudančio…. Deja …..
Įdomu ir tai, jog filmo herojai kalba dviejomis kalbomis, kas yra netikėtas ir įdomus režisieriaus sumanymas.
Ir visgi, filmai turi savo trūkumą, kaip ir šis. Tie, kas neskaitė ir neskaitys knygos, o tik žiūrės filmą, praleis puikią progą išgirsti puikią Granausko pratarmę, kurioje ilgesingu patosu pasakojama apie žmogaus gyvenimo prasmę. Neišgirs ir vidinių filmo herojų monologų. Vienoje filmo scenų, Juziko- Jiuozapo motina pasideda ant stalo skrynelę ir iš jos ištraukia sukauptus per amželį pinigus. Filmo scena paprasta, o štai knygoje aprašoma, kokia įdomi ir svarbi ši skrynelė buvo Jiuozapui: ,,Gaučio svajonė: viduje barškėjo medinės įvairiaspalvių siūlų špūlikės, į mažą pagalvėlę buvo susmeigtos adatos, o svarbiausia- sagos, ypač tos, kareiviškos“.
Granauskas vadinamas talentingu rašytoju, tad neabejotinai reiktų susipažinti su jo kūryba, kūriniais. Tačiau filmo sukeltas įpūdis didesnis, tad rekomenduoju susipažinti su abiejais.
p.s beje, kas skaitėt knygą, neskubėkit išjungti filmo pabaigos- ji jus nustebins 🙂
Originalu
s pavadinimas: Eisprong. Een verhaal over liefde en het verlangen naar een kind Leidėjas: Tyto alba Išleidimo metai: 2005 Puslapių skaičius: 133
Nuo pat pirmų dienų kai pradėjau lankytis ligoninėse ir poliklinikose kaip medicinos studentė, pažadėjau sau, kad iki galo išliksiu ištikima savo principui: elkis su kitaip taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Tačiau kaip parodė praktika (studijų, o dabar ir darbo) ne visada tai yra taip lengva. Ne visada gali įlįsti į kito kailį, liaudiškai sakant, o moksliškai tariant- nevisada gali būti empatiškas. Tad studijuodama įvairius studijų modulius, stengiuosi kuo giliau įsijausti į tai, ką mokausi, su kuo bendrauju ir iš ko noriu gauti grįžtamąjį ryšį.
Šį sykį ruošiu pranešimą apie poras, kurios negali susilaukti vaikų. Mums dalijo temas ir kaip tik man, dviejų vaikų mamai, kliuvo ši. O juk galėjo ją duoti bet kuriai mano kolegei, kurios yra jaunesnės už mane ir vaikų neturi. Bet, pasak dėstytojos, šiai temai reikalingas kur kas brandesnis mąstymas nei šiek tiek per dvidešimt perkopusių jaunuolių mintys.
Ir štai problema- kaip įsijausti į tai, ko nesi patyręs. Žinoma, esu jauna ir tikrai dar tikiuosi būti mama, todėl niekada negali žinoti kaip viskas rutuliosis, tačiau kaip man įsijausti į tai, ką išgyvena žmonės, trokštantys turėti, pasiekti tai, ko nepavyksta – vaikelį. Tema nenauja, o pastaruoju metu itin skaudi ir aktuali mūsų šalyje. Skaitant šią knygą, olandų žurnalistės apybraižą apie jos skaudžius kelius gydant nevaisingumą, kilo mintis- o kodėl išleista knyga, kurią parašė užsienio autorė, nejaugi mūsų šalyje nėra moterų, vyrų, kurie papasakotų savo unikalią patirtį. Atsakymas galbūt (rašau galbūt) slypi tame, jog knyga parašyta 2001 (išleista Lietuvoje 2005 m.), tuo metu dirbtinio apvaisinimo procedūros (IUI, IVF) dar nebuvo tokios populiaros ir prieinamos (nors jų prieinamumu mūsų šalyje ir dabar abejoju) mūsų šalyje, tiesiog nebuvo daug tokių, kurie buvo jau išgyvenę ,,medicininę mėsmalę“, kaip vadina J. Uyterlinde. Tuo labiau, iki šiol visuomenė gana neigiamai žvelgia į tuos, kurie išdrįsta kalbėti apie tai, jog išbandė (sėkmingai ar nesėkmingai) dirbtinio apvaisinimo galimybes.
Kažką ypatingo kalbėti apie šią knygą negaliu: stilius dalykiškas, kapotas, šaltas (įdomu- tai autorės stilius ar vertėjos?). Vietomis visiškai nesuprantamas humoras (gal todėl, kad jis nyderlandietiškas… ) Bet kaip jau ne kartą esu pasakiusi, tokių knygų didžiausia nauda, jog jos šneka ir praneša pasauliui: atsibuskit, negyvenkit savo pasaulyje, aplinkui yra tiek daug pasaulių, kurie yra kitokie ir juos taip pat reikia suprasti ir toleruoti. Jeigu man taip neatsitiko dabar, nereiškia, kad neatsitiks vėliau. O gal atsitiks mano mylimam žmogui, kurio bėdą priimsiu kai savąją.
Knygoje pasakojama apie moters pasaulį, tiesa, mano manymu, pro sarkastišką ir šiek tiek feministišką prizmę. ,,Be abejonės, vyrams nesvetimas susirūpinimas savo pajėgumu susilaukti palikuonių, tačiau jų rūpestis yra visai kito lygmens- ne toks esminis. Jų fizinis dalyvavimas šiame procese- tai sėklos ejakuliacija. Tuo jų vaidmuo faktiškai ir baigiasi. Jų nuotaikos neveikia dauginimosi hormonai. Jie nepatiria menstruacijų skausmo, nėštumo vargų, gimdymo kančių. Visą tam neišeikvotą laiką ir energiją jie gali skirti dalykams, nesusijusiems su savo kūnu. Tik susirgus organismas ima trikdyti juos. Moterys serga ne rečiau nei vyrai. Tačiau 5 dienas per mėnesį, taigi šešiasdešimt dienų per metus jos dar serga ir savo dienomis. Ir tai tęsiasi mažiausiai trisdešimt metų, o viso sudaro tūkstantį aštuonis šimtus dienų, taigi- penkerius metu. Tarkim, kad pagimdai du ar tris vaikus, tada prie viso to gali pridėti dar du metus nėštumo vargų. Tad moterys septynerius gyvenimo metus priverstos paaukoti ven savo kūnui.“ Ar kuri mūsų taip skaičiavo? o skaičiai tikrai įspūdingi. Pati pagalvojau, jog moters kūnas ir jo patiriami pojūčiai tikrai yra unikalūs, o pats didžiausias potyris- nauja gyvybė- kažkas nuostabaus ir nepakartojamo….. Tai didžiausias pasaulio stebuklas, kuriam niekada nebus įteikta Nobelio premija, nes ją paprasčiausiai reiktų padalinti milijonui moterų, patiriančių šį jausmą….. O ką gaus ta, kuriai atimta galimybę turėti tai, kas skirta kiekvienai moteriai ….. Neapsakoma jausmų tuštuma. Pasak autorės: ,,kaip skalbiniai centrifūgoje vis sukuosi tuo pačiu slegiamu ratu aplink savo tuščią vidų. Aplamdyta, sutriuškinta, menka. Kaip man išsikapanoti?“
Paskutinis nuskambėjęs klausimas neturi būti likti neišgirstas. Kadangi Lietuvoje vis nuvilnija atgarsiai iš Seimo, visuomenės apie norimą keisti dirbtinio apvaisinimo įstatymą, domiuosi tuo ir aš, tačiau neišlaikau klausydamasi kvailų politikierių, skaitydama šlykščius komentarus internete. Žinau, jog įšgyventi kito jausmus sunku ir daugelis to nenori, nes tada persikeli naštą sau (pajutau tai bendraudama su pacientais, kurių gailestingai klausau visą dieną, o paskui negaliu miegoti, nes vis galvoju apie juos ir jų problemas), bet padėti, bandyti padėti reikia.
Knyga tikrai suteiks vilties tiems, kurie turi tokių problemų, manau padės ir suprasti, jog tokių yra daug, tačiau gal ir nuvils tuo, jog knygoje sprendžiama problema išsivysčiusioje valstybėje ir turtingos moters šeimoje. Valstybė Nyderlanduose apmoka 3 IVF procedūras. Jeigu jau autorė mėgsta skaičiuoti- paskaičiuokime ir mes- viena IVF procedūra Lietuvoje kainuoja apie 10 000 litų (būna ir daugiau)- taigi 30 000 litų, už kuriuos gali pirkti vaiką. Sąmoningai pavartojau šį žodį, nes jo nevengė ir sarkastiškoji knygos autorė. O mūsų valstybė ,,dovanoja“ tik neviltį, liūdesį, skausmą, o nesusipratėliai menkystos komentatoriai dar darsi įdūrę durklą į širdį pasukioja, kad būtų skaudžiau.
Pasakysiu atvirai, mano aplinkoje yra žmonių, kurie negalėjo susilaukti vaikų, bet jiems pasisekė, yra ir tokių, kurie bando ne vienus metus, bet nesiseka ir nežinia, kokia bus ateitis. Aš esu už tai, kad būtų ištiesa dešimt, tūkstantis, dešimt tūkstančių pagalbos rankų, nes niekada negali žinoti, kada pagalbos prireiks tau pačiam.
Leidėjas: Margi raštai Išleidimo metai: 2009
Puslapių skaičius: 250
Pradedu skaityti knygą su viena mintimi- ir kaip gi ištarti tą sunkiai rašomą autoriaus pavardę? mano, sakyčiau, neblogos anglų kalbos žinios, manęs negelbsti. Pirmieji puslapiai, pirmieji įspūdžiai tikrai neblogi, tuo labiau, jog suprantu, kad veiksmas vyksta Čezarės Bordžos valdymo laikotarpiu, apie kurį jau esu skaičiusi keletą knygų ir kuris mane domina.
Taigi Makiavelis (nors ir vėl įdomu, originalo kalba Machiavelli taigi tarti MaKiavelis ar MaČiavelis (Tiek jau to, palikim tai kalbininkams). Knygos siužeto linija nėra ypatingai gudri ar paini- Makiavelis pasiunčiamas kaip Sinjorijos sekretorius atstovauti deryboms su kunigaikščiu. Sakyčiau, pasirinkta situacija nelabai dėkinga, ką gi galima prikurti iš to? nebent sukurti nuobodžią istorinių faktų kroniką. Bet liaudies išmintis byloja, jog gera šeimininkė ir iš kirvio gali skanią sriubą išvirti, o geras plunksnos meistras ir iš nieko sukurti puikų kūrinį. Man atrodo, kad Maugham tai puikiai pavyko- įpynus meilės istoriją, panaudojus istorinius faktus pavyko papasakoti įdomiai, išsamiai, informatyviai ir, svarbiausia, nenuobodžiai. Dar labiau pradžiugino, jog įvykiai išsirutuliojo ne taip, kaip aš spėjau, tad mane apgavo, bet tuo buvo smagiau. Galima sakyti, kad autorius nušovė netgi tris zuikius: pateikė skaitytojaui naudingų istorinių faktų, pamalonino meilės ir intrigų išsiilgusius skaitytojo akis ir….galima sakyti, kad ši knyga yra apie tai, kaip gimė Makiavelio veikalas Mandragora. Kaip tai atsitiko? perskaitykite ir pamatysite .
Negaliu nepasakyti pagiriamojo žodžio ir pačiam autoriui, ir vertėjai (iš anglų kalbos vertė Ramutė Rybelienė), sakiniai dėliojami gražiai, sklandžiai, vaizdžiai ir labai taikliai. Vienas sakinys man taip patiko, jog net iki šiol mintinai jį pamenu (labai patiko palyginimas)- ,,Nedidelė jo (Makiavelio) galva, juodutėliai trumpai nukirpti plaukai, atrodantys nelyginant ant kaukolės užtempta aksominė kepuraitė“. Kartais stebindavo įdomi ir keistoka knygos dialogų sandara: tarsi chrestomatijos vadovėlis ,,klausimai ir atsakymai kaip kokioje situacijoje elgtis“ tiek Makiavelis, tiek kiti veikėjai dialogo eigoje pasakydavo, kas ką negerai pasakė, padarė ir tada įmantriomis (išsirašymui tinkamomis) mintimis pataisydavo- ką ir kaip reikėjo pasakyti labai įdomu….
Ilgai galvojau, kodėl pasirinktas toks knygos pavadinimas? vienintelė kilusi mintis- gal tai, jog visada viskas kartojasi- kas anuomet, tas ir dabar? kaip manot?
Ir pabaigai, tradiciškai, labiausiai patikusi citata: ,,Tiesa yra pavojingiausias iš visų žmogaus turimų ginklų, todėl juo naudotis reikia labai atsargiai. Jau daugelį metų aš niekada nesakau to, ką manau ir niekada nemanau to, ką sakau, o jeigu kartais pasitaiko pasakyti tiesą, paslepiu ją tarp tokios daugybės melų, kad būna sunku ją surasti“. Įdomūs žodžiai, tačiau Makiavelis ne tik lengvai šią mintį pasakė, bet jam dar lengviau ją ir įvykdė, nes tai buvo puikus oratorius, tobulai įvaldęs kalbėjimo meną.
Istorinių knygų mėgėjoms tikrai rekomenduoju
Or
iginalus pavadinimas: The Story of San Michele Leidėjas: Tyto alba Išleidimo metai: 2005 Puslapių skaičius: 412
Štai visai neseniai užvirė diskusija: ar perskaityti atsiliepimai apie knygas įtakoja mūsų skaitymo kokybę ar pakerėti liaupsių iš knygos tikimės kur kas daugiau nei šiaip būtumėm laukę… Knyga apie
San Mikelę daug kur išgirta, apdovanota įvairiausiais epitetais: ,,žmogiškumas
puikiai dera su skaniu humoru, intelektu, sodriu žodynu“, ,,šilta knyga“,
,,knyga, turinti savyje kažką, kas verčia nusiraminti“, knyga, kurios negalime
nurašyti senienoms, nes ji visada aktuali“…
Pagaliau ir aš ją paėmiau į rankas. Tiesa, jau trečią kartą, nes pirmuosius du kartus, teperskaičius 15-20 puslapių vis suprasdavau, kad kažkas netaip, vidinis mano ,,knygynukas“ (čia toks pasąmonės gyventojas, mano knyginio skonio formuotojas sakydavo, kad reikia palūkėti. Išlaukiau.
Ėmiau vingiuoti pro prožirnių krūmus ir žydinčias mirtas, viena akimi stebėti roba di Timberio, bandžiau kvėpti Kaprio ir Anakaprio kvapus, klausytis tėvo Antonio senovine italų kalba sekamas maldas. Ir staiga viską pakeitė choleros smarvė Neapolyje, alpstančių poniučių aimanos Paryžiuje. Taip keistai persimainė knyga … Mane labai nustebino toks keistas knygos posūkis, mat patogiai įsitaisiusi jau ruošiausi skaityti apie ramų užutėkį saulėtame krašte. Axelis Munthe, pats būdamas gydytojas, psichiatras šmaikščiai ir sumaniai aprašo savo gydymo praktikos pradžią Paryžiuje, gydant senas nutukusias damas, jaunas isterikes, aprašo savo begalinę meilę gyvūnams ir begalinę meilę žmogui, ypač tam, kuriam jau niekas nebegali padėti, o tik jis … ,,Be gailesčio negalima būti geru gydytoju”, o būtent tai ir turi Munthe, kažką tokio, ko jis pats ir kiti negali įvardinti, bet puikiai mato tai esant. Tikriausiai kiekvienas, kuris bent kažkada kreipėsi į gydytoją, kuriam bent kažkada kažkas skaudėjo, žino, kaip svarbu, kai tavimi patiki ir tau nori
padėti. XX a. pr. medicina atrodo skurdi, tačiau širdis, gydanti žmogų, atrodo turtingesnė nei šiuolaikinė.
Ir nors man pačiai ši knyga tikrai patiko ir tokių, kuriems ji patiko, yra daug, visgi manau, kad ji skirta ne visiems. Knygoje daug samprotavimų apie mediciną, gyvenimiškas tiesas, religiją, moralę, vertybes, kitaip pasakius daug visko apie tai, kas vienam atrodo gilu ir
dvasinga, o kitam tik paistalai. Todėl tariu, kad skaitytojai turėtų paskirstyti beveik tolygiai: vienodai mėgstančių ir nemėgstančių San Mikelę.
Atskirai norėčiau keletą žodelių tarti apie skyrelį Hipnozė, kurį skaičiau su ypatingu
susidomėjimu. Axel Munthe buvo garsaus psichiatro Žano Marteno Šarko (Jean-Martin Charcot) mokinys. J.M.C buvo savotiškas hipnozės dievas, hipnotizuojantis isteriškas moteris, rengiantis specialius hipnozės vakarus/ spektaklius žiūrovams iš gatvės. Sutapimas, jog prieš kelis mėnesius Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose lankiausi Danijos šiuolaikinio meno parodoje „Bedlamas. Apie normalumą ir kitas manijas“.. Tai aštuonių menininkių darbas apie normalumo sąvoką. Vienos iš jų instaliacija „Iškreiptas beprotybės žvilgsnis„ (angl. „Twisted Gaze of Madness“) nukelia į Salpêtrière psichiatrinę ligoninę Paryžiuje. Dalį instaliacijos sudaro fotografijos, kurios yra sukurtos naudojant originalias ligoninės pacienčių nuotraukas. Būtent šioje Salpêtrière
ligoninėje ir darbavosi žymusis Šarko ir pats Axelis Munthe, kuris savo knygoje labai taikliai ir įdomiai aprašė vykstančius spektaklius. Lankydamasi parodoje ir pati turėjau galimybę stebėti pro ,,akį” sergančius ,,bepročius” (specialiai imituotas kambarys su slaptu kambarėliu, kuriame slėpdavosi tie,kurie sumokėję pinigus galėjo slapta stebėti jaunas moteris beprotes), tačiau man kažko trūko. Tas kažkas ir buvo ši knyga (tiksliau keli skyreliai), kurie sumaniai užpildė parodos paliktas spragas. Viena tik pasirodė keista, jog knygos anotacijoje pažymėta, jog šioje knygoje Munthe aprašo savo gyvenimą ir spalvingus žmones, kuriuos sutiko, Guy de Maupassant`ą, Louis Pasteur`ą, tačiau Charkot
nepaminėtas, nors jis buvo didelis psichiatrijos autoritetas, o dabar, nors ir
sukritikuotas,, neabejotinai įspūdinga asmenybė medicinos pasaulyje. Bet
tikriausiai tai tėra įdomu tik vienetams….kaip aš 🙂
Ir paroda, ir Munthes knyga labia daug privertė susimąstyti apie žmogų, jo vietą gyvenime ir po jo, apie savo ir kitų elgesį, apie galimybę jį keisti. Neabejotinai tai knyga, kuri yra vertinga savo giliais apmąstymais. Labai tikiuosi, jog kada nors mano kelionių takai pasuks ir į Kaprį, kuriame dar tebestovi San Mikelė ir sfinksas, kurio taip norėjo Axelis ir kur įsikūręs muziejus, skirtas šiam nuostabiam žmogui, kuris savo honorarus skyrė migruojančių paukščių prieglaudoms statyti bei dosniai aukojo vargšamas, tuo pelnydamas ,,šiuolaikinio Pranciškaus Asyžiečio” vardą, bet kaip replikuotų pats rašytojas ,, už cholera sergančių gelbėjimą aš gavau medalį, tačiau niekas medalio nepaskyrė Archandzelui Fuskui, kuris pardavė savo paskutinį kostiumą, kad galėtų sumoketi už visai svetimos mergaitės karstą.
Tai puiki knyga, beveik kaip vaistas, padedanti numesti svorio: ją skaitant rodos nuo širdies nukrenta keli kilogramai apatijos, abejingumo, liūdesio ir pykčio.
Citatos
Mirties karalystė neturi ribų, kapas neturi tautybės.
Ateis laikas, kai žmonės liausis šaipęsi, nes supras, kad gyvulių pasaulį kūrėjas patikėjo mūsų globai, o ne mūsų malonei, kad gyvuliai turi tokią pat teisę gyventi kaip ir mes ir kad mūsų teisė atimti jiems gyvybę griežtai apribota mūsų savyginos ir egzistencijos teisės.
Ateis laikas, kai žmogus nebejaus malonumo žudydamas. Bet kol dar taip nėra,
žmogus negali vadintis civilizuotu, jis paprasčiausias barbaras, trūkstamoji grandis tarp laukinių jo protėvių, kurie žudydavo kits kitą akmeniniais kirvukais dėl žalios mėsos gabalo ir ateities žmogaus. Būtinumas žudyti laukinius žvėris neginčytinas, bet jo vykdytojai, išdidūs šių dienų medžiotojai, taip nusmuks, jog taps paprasčiausiais naminių gyvulių skerdikais.
Kas nori prarasti pinigus- tepasilaiko juos sau, o kas nori juos išsaugoti amžiams-
teatiduoda kitam.[ …] Kuriam galui krauti pinigus, jei vistiek reikės jų netekti? Mirtis turi antrą raktą nuo jūsų pinigų skrynios.
Gražių minčių apstu visoje knygoje, bet pabaigai mano akimis pati pačiausia.
Jau buvau išmokęs valdyti aštrius chirrginius instrumentus, kad galėčiau vienodu ginklu
kovoti su negailestinga priešininke, kuri su dalgiu rankoje visąlaik- bet kurią
dienos ir nakties valandą- kalidžiojo po palatas, kiekvieną akimirką pasiruošusi kirsti. Išties, atrodė, kad Ji galutinai įsikūrė čia, niūrioje senoje ligoninėje, kuri tiek šimtmečių buvo kančių ir skausmo prieglobstis. Kartais, aklo įniršio pagauta, Ji kaip beprotė įsiverždavo palaton, smogdavo į kairę ir į dešinę, jauniems ir seniems, iš lėto pasmaugdama vieną auką, nuplėšdavo tvarstį nuo atviros žaizdos kitai, ir kraujas išbėgdavo iki paskutinio lašo. Kartais aprimusi Ji prisėlindavo pirštų galais ir kone švelniu rankos prisilietimu užspausdavo akis nelaimingajam, ir jo veidą nuskaidrindavo šypsena, kai Ji nueidavo. Mano pareiga buvo neleisti Jai prisiartinti, bet aš dažnai nė nepajusdavau, kaip Ji pritykindavo. Tik maži vaikai prie motinos krūtinės pajusdavo Jos artumą ir krūptelėję nubusdavo, šaukdami veriančiu skausmo balsu, Jai praeinant pro šalį. Ir dažnai senos vienuolės, visą gyvenimą praleidusios palatose, laiku pastebėdavo Ją sėlinant ir suskubdavo prinešti pire lovos kryžių.
Pradžioje, kai Ji pergalingai stovėdavo iš vienos lovos pusės, o aš bejėgiškai- iš kitos, mažai Jos tepaisydavau. Tuomet man rūpėjo gyvybė; žinojau, kad mano paskirtis baigiasi, kai Ji imasi darbo, ir tik nugręždavau veidą nuo nelemtos kolegės, nesitverdamas apmaudu dėl pralaimėjimo. Bet, labiau su Ja suartėjęs, ėmiau vis atidžiau Ją stebėti ir, juo dažniau Ją matydavau, juo labiau troškau ją pažinti ir suprasti. Pradėjau suvokti, kad Ji turi savo darbo paskirtį lygiai kaip ir aš, kaip ir aš turi atlikti savo užduotį, kad mes šiaip
ar taip, draugai- kuomet kova dėl žmogaus gyvybės pasibaigia ir Ji nugali,
geriau be baimės pažvelgti kits kitam į akis ir likti bičiuliais. […] Bet
kodėl Ji buvo tokia žiauri? Kaip Ji galėjo viena ranka atimti tiek jaunų gyvybių, o antrąja suteikti tiek ramybės ir laimės? Kodėl Ji taip iš lėto smaugia vieną auką, o kitą parmuša tokiu greitu smūgiu? Kodėl taip ilgai kovoja su kūdikio gyvybe, o senio gyvybe mielaširdingai leidžia užgesti per miegą?[…]Bet ar išties mano misija pasibaigia, kai prasideda josios? Ar paskutinėje nelygioje kovoje aš turiu būti pasyvus stebėtojas, bejėgiškai ir abejingai žiūrintis į pragaištingą Jos darbą? Ar man reikia nusigręžti nuo Jos
akių, kurios maldauja mane padėti, ki jau seniai užkstas žadas? Ar aš turiu paleisti tuos virpančius pirštus, įsikibusius į mano ranką kaip skenduolis į šiaudą? Aš buvau nugalėtas, bet nenuginkluotas, mano rankoje tebebuvo galinga smogiamoji jėga. Ji turėjo amžinojo miego taurę, bet ir aš turėjau savo taurę, kurią man patikėjo maloningoji Motina Gamta. Ar tuomet, kai Ji pamažu varvina savo gėralą, negalėčiau įpilti savojo, mielaširdingai paverčiančio kančią ramybe, agoniją- miegu? Argi ne mano pareoga palengvinti mirtį tiems, kuriems negalėjau išsaugoti gyvybės?
p.s Citata ilga, tačiau ji labai taikliai atpindi nuostabiai gailestingą Munthes asmenybę. Jis buvo skausmo malšinimo ir eutanazijos šalininkas.Galima sakyti, jog jis atitiktų daugelio įsivaizduojamo gero ir protingo gydytojo įvaizdį- būdamas geras ir sumanus psichologas jis visada saviitaigą, hipnozę, muziką, įvairias meno terapijas vertino kur kas labiau nei vaistus.
Originalus pavadinimas: Suite Française Leidėjas: Baltos lankos Išleidimo metai: 2010 Puslapių skaičius: 502
Paveikta gana gausių liaupsių ir pagyrų nutariau perskaityti visus 502 puslapius prancūziškos siuitos. Taip, dar vakar vakar užverčiau paskutinius Irène Némirovsky knygos puslapius.
Jau ne pirmą (manau, ir ne paskutinį) kartą lieku nustebusi tuo, jog taip ilgai nesulaukėme tokio puikaus kūrinio savo apsiniaukusioje lietuviškoje literatūros padangėje. Nors knyga parašyta seniai, seniai publikuota, tik dabar (knyga lietuviškai išleista 2010 m. ) jos sulaukėme Lietuvoje. Būtų įdomu pasvarstyti kodėl, tačiau nenoriu leistis į beprasmį monologą. Nes monologu, tikriausiai, jis ir liktų. O juk panardžius po internetinius vandenis, radau informacijos, jog Irène per savo trumpą gyvenimą parašė ir publikavo apie 14 kūrinių, mano perskaitytoji Prancūziška siuita 2004
m. buvo apdovanota Prix Renaudot kaip geriausias prancūziškas romanas, o 2009
m.Harmburg Opera House buvo pastatytas baletas pagal Irène Némirovsky knygą Le
Bal. Taigi- literatūrinis palikimas ir įvertinimas neprastas ir gana įspūdingas.
Kodėl apie jį nežinojome anksčiau?… bet, dėkui dievui ir leidėjams, sužinojome
(kad ir dabar- geriau vėliau nei niekada).
Leisiu sau padaryti nedidelį ekskursą ir papasakoti trumpai apie skaitymo stebuklą. Skaitymo stebuklas yra tarsi tinklas, kurį rezgame aplink save. Perskaičiusi Prancūzišką siuitą pradėjau tinklą regzti ir aš: perskaičiau kritikos straipsnių, susiradau internetinį puslapį, skirtą Irène Némirovsky, peržiūrėjau nuotraukas, galų gale mano smalsumas mane nuvedė į puslapį, kuriame išvardinti visi Prix Renaudot laimėtojai ir…. Taip pasaka be galo, kiekvienas naujas atradimas vedė prie kito atradimo…. Tai ir yra skaitymo stebuklas: gauni kur kas daugiau nei tikiesi. Dėkui ur šiai knygai, kuri mane praturtino …
Kalbėti apie knygos turinį būtų netikslinga, nes jau pats knygos pavadinimas puikiai viską atspindi: siuita- pagal vieną tematiką skambantys keli kūriniai, dažniausiai vienam
instrumentui. Instrumentas- tai tu, skaitytojau, kuris pajungęs vaizduotės galias gali savo kūną ir mintis nukelti į 1940- ųjų metų Prancūziją, naciams įžengus į levandomis kvepiančius provansiečių laukus, atvėrus kilmingų ir aristokratiškų paryžiečių duris. Visu savo grožiu atsiskleidžia turtuolių Perikanų rūmai, kolekcininko Šarlio Lanžlė porceliano lobynai, sąžiningųjų Moriso ir Žanos Mišo gyvenimas, o kur jau tapybiški Liusilės ir Madlenos personažai. Ir nenuostabu, kad kiekvienas iš šių veikėjų įtraukia, nes yra
sukurti meistriškai ir itin kruopščiai. Knygos pabaigoje pateikiamos ištraukos iš asmeninių Irène užrašų, kuriuos ji svarsto, kaip sukurti įtaigų ir įdomų personažą: Viskas apgalvojama iki neįtikinamiausių smulkmenų: ,,manau, kad braškes reiktų pakeisti neužmirštuolėmis. Vargu ar vyšnioms žydint įmanoma ir sunokusias braškes rinkti“. Tikriausiai skaitytojas nepastebėtų tokių neatitikimų, tačiau rašytojai tai svarbu. Ji iki ,,smulkmenų apgalvodavo kiekvieno, net ir antraeilio, romano veikėjo gyvenimą. Užpildydavo ne vieną sąsiuvinį aprašinėdama jų išvaizdą, charakterio bruožus, vaikystę, jų gyvenimo chronologinę eigą. Kai jau visi veikėjai įgaudavo išsamią tapatybę, ji pasiėmusi
du- raudoną ir mėlyną- pieštukus pabraukdavo svarbiausius jų bruožus, kuriuos
vertėjo išlaikyti, neretai išjų likdavo tik keletas. Tada nedelsdama imdavosi paties romano, tobulindavo jo kompoziciją, galiausiai redaguodavo galutinį variantą“ (apžvalgininkas Myriam Anissimov). Toks kruopštumas buvo pasmerktas … sėkmei. Bent jau man pavyko užčiuopti tokio kruopštaus pasiruošimo vaisius, nes visi personažai atrodo tokie gryni ir tobuli …. Labai gaila, jog siuita, kurią turėjo sudaryti keturios dalys liko nebaigta. Ją nutraukė tragedija: tragedija žmogaus, šeimos, šalies, viso pasaulio. Būdama 39- erių Irène Némirovsky išvežama į Osvencimą (mat buvo žydų kilmės) ir nužudoma 😦
Pabaigoje norėčiau tarti padėkos žodį ir vertėjai Godai Bulybenko, kuri, mano nuomone, sumaniai išvertė knygą (nors nesu prancūzų kalbos žinovė): tačiau skaitant eilutes, tarsi
paveikslas, potėpis po potėpio, tapėsi ir prieš mano akis. (Beje, tai, jog vertimas yra geras, patvirtina ir kritikai). Tikrai nuoširdžiai rekomenduoju šią knygą: neveltui, tiek laiko pragulėję rankraščiai, aptaškyti nekaltų aukų krauju, buvo verti išvysti dienos šviesą. „Prancūziškos siuitos“ pasirodymo proga 2005 metais rašytojos vyresnioji dukra Denise Epstein BBC televizijai sakė: „Didžiausias džiaugsmas man yra žinoti, kad knyga skaitoma. Tai nepaprastas jausmas, tarsi mano motina sugrįžtų į gyvenimą. Tai rodo, kad
naciams nepavyko jos nužudyti.“ Irène Némirovsky žodis gyvas, jis skaitomas net
ir tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva. Neabejoju kad bus ir suprastas ir įvertintas.
Rašydama šį atsiliepimą, jaučiuosi mažu sraigteliu , jaučiuosi negalinti tinkamai surikiuoti ir aprašyti savo mintis apie šią knygą, kuri man dovanojo kelias nepamirštamas dienas. Tai sudėtingas kūrinys: sudėtingas ne tik savo gausiais personažais, istorijos, meno, eografijos
detalėmis, bet ir savotiškais kodais, paslėptais tarp eilučių, kurių dar iki galo negaliu suprasti. Juos priėmiau, juos pajaučiau, bet dar iki galo nesuvokiau. Todėl visiems, kuriems ši knyga patiko arba kurie dar tik svarsto- skaityti ar ne, rekomenduoju Dalios Zabielaitės straipsnį kultūros savaitraštyje Šiaurės Atėnai- http://www.satenai.lt/?p=6985
Kad pakeltum tokią sunkią naštą,
Mums reikia, Sizifai, tavo stiprybės.
Man nestinga nei drąsos, nei kantrybės,
Bet tikslas toli, o laiko vis mąžta…
Originalus pavadinimas: Refuge: An Unnatural history of Family and Place Leidėjas: Baltos lankos Išleidimo metai: 2010 Puslapių skaičius: 350
Knygos ašis- autorės šeimos istorija, istorija moterų, kurių ištisos kartos miršta pakirstos vėžio. Paraleliai pasakojama ir Didžiojo druskos ežero (JAV, Utah valstija, Šalia Solt Lake City ) likimas. Pati autorė dirba nacionaliniame muziejuje, jos meilė ir pasiaukojimas šio ežero rezervato paukščiams- begalinis (tuo labiau, jog autorė yra pelniusi ne vieną JAV apdovanojimą už aktyvią veiklą gamtosaugos srityje), jos gyvenimas persipynęs gamtos detalėmis, visus objektus savo aplinkoje ji suvokia ne kaip realius, o kaip utopijas. Galima sakyti, kad pakliuvome į Žano Žako Ruso erdvę- Atgal į gamtą. Tik gal žodis ,,atgal“ čia netinka, nes autorė gamtos niekada ir nebuvo atsisakiusi. Supinta gamtos ir šiuolaikinio pasaulio gija tokia tampri, magiška, kaip ir liaudies pasakose, apsakymuose (žmogus tai paukštis, baigiasi paukščio kelionė, baigiasi ir žmogaus).
Ši T. T. Williams knyga parašyta 2001 m. tad drįsčiau manyti, jog knygos pavadinimas nebeatitinka tikrovės. Raktinis žodis ,,nepaprasta“ (pilnas pavadinimas: Prieglobstis: nepaprasta vienos šeimos ir vietovės istorija) paseno. Dabar istorijos, kai vėžiu serga ištisos šeimos, giminės jau nebėra unikalios, po įvairių gamtos kataklizmų, Didžiojo ežero nusekimo taip pat nepavadinsime unikaliu. Nepaprastai liūdna, kad istorija ,,paseno“ per dešimtmetį, užteko dešimtmečio, kad klastingos ligos vėžio žnyplės išsikerotų visame pasaulyje, pasiektų bent vieną kiekvienos šeimos narį ir nukirptų jo gyenimo siūlą…
Knygoje labai įdomiai pinasi ligos ir gamtos istorija. Dalis, kurioje pasakojama apie paukščius, parašyta labai meistriškai, sakyčiau net labai (gal per daug moksliškai). Kartais atrodydavo, jog skaitau enciklopediją, bet žinant, jog verčiant knygą buvo konsultuotasi su kompetetingu ornitologu Algirdu Knystautu, tai nenuostabu- tikslumo ir aiškumo nepaneigsi ir tai yra stiprioji šios knygos pusė. Tačiau iš kitos pusės knygą skaityti rekomenduočiau tik keliais atvejais- arba kai pats žmogus serga vėžiu ir nebesusivokia savyje arba kai liga paliečia artimąjį. Jeigu nė vienas iš šių variantų netinka- skaityti nepatarčiau. Būtent čia ir nesupratau knygos esmės- jeigu mane domintų ornitologiniai dalykai, knyga būtų labai vertinga, tačiau ligos išgyvenimo epizodai labai slogūs, labai juodi, tad jie tik atstumtų, o jeigu domina ligos išgyvenimai- ornitologiniai dalykai visiškai nesvarbūs, galima praleisti ištisus puslapius… Tad ir galvoju- ar autorė rašė tiesiog sau, kad išsilietų, kad nelaikytų savyje? nes neatrodo, kad knyga būtų skirta plačiai auditorijai….
Labai ilgai galvojau, ar rašyti atsiliepimą apie šią knygą. Perskaičiusi knygą supratau, kodėl ,,šis T. T. Williams kūrinys laikomas moterų, gamtos ir gedėjimo literatūros klasika“. Tai gedulo knyga- knyga, kurios pagrindinės minties aš iki galo taip ir nesupratau. Kadangi mane domina gyvenimo su liga knygos, atrodė, kad ir šioje pasisemsiu idėjų, minčių kaip išgyventi, išspjauti ligos skaudulį, bet nieko panašaus neradau. Radau tik liūdesį, skausmą, slogutį…. sutapimas, ar ne, bet beskaitant šią knygą sulaukiau skambučio, jg mirė mano pažįstamos mama….vėžys…….
Įdomių citatų radau, tačiau nelabai noriu jas atsiminti, nes jos paliktų liūdesio nuosėdų…. tik tiesa viena, kurią pasakė autorė: ,,Ne žmogus serga vėžiu, vėžiu serga jo šeima“ ir tai neturima omeny tiesiogine prasme…..
Kadangi pati dirbu su įvairiomis ligomis sergančiais pacientais, viena iš užduočių, užsibrėžtų pačiai sau: skaityti kuo daugiau ne tik mokslinės, bet ir grožinės literatūros- atsiminimus, biografijas, apybraižas, kuriose kalbama apie žmogaus gyvenimą su liga , žmogaus kovą su negalia, žmogaus viltį ir svajones. Ši knyga gana tiksliai atspindi žmogaus, sergančio onkologine liga gyvenimą: joje atskleidžiamas savitas supratimas, savita patirtis, saviti išgyvenimai. Tuo pačiu noriu pastebėti, jog pačios autorės mintys yra tiek individualios, jog nereiktų jas priimti kaip savas mintis (palyginimui, skaičiau ir kitą šos serijos ,,Tikrosios patirtys“ knygą- Mergina su devyniais perukais, kurioje išgyvenimas serhant vėžiu atskleidžiams visiškai kita puse.) Tad dabar svarstau- yra knygų, kurias aš rekomenduočiau savo pacientams, kurios būtų naudingos jų sveikimui, jų ateičiai (kokia ji bebūtų), tačiau šios knygos nerekomenduosiu, nes ji slogi, ji liūdna ir ne visi ją pajėgūs suprasti ir priimti …. Tuo labiau, kad per dešimtį metų medicina pažengė į priekį ir pacientų ,,išgyvenamumas“ (kaip sako medikai) smarkiai išaugo, tuo knygos medžiaga atrodo pasenusi …. tad nesigąsdinkim- vilties visada yra, jeigu ji šildo mūsų širdį …. O jei jos nėra- padėkime ją įžiebti 🙂
Ingos Knygos 