Elena Kurklietytė- Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija

Leidėjas: Alma littera Išleidimo metai: 2009
Puslapių skaičius: 184

Mano pažintis su šia knyga prasidėjo šių metų pavasarį, tačiau ją nutraukiau, nes buvo sesijos metas, o aš supratau, jog ši knygą tikras ,,suaustas“ meno kūrinys: kiekvieną sakinį reikia ištraukti ir suprasti, nes pamiršutiniškai nepraslysi. Tad
narpliojau dabar, kai atsirado laisvesnio laiko.

Dar prieš skaitydama persiskaičiau keletą atsiliepimų apie šią knygą, tačiau visi jie buvo skurdoki, nemažai ir neigiamų. O tiksliau tokių bereikšmių: nesupratau, nesąmonės, nusipezėjo….Tačiau man atrodo, kad tai ,,sunkiosios artilerijos kūrinys“, kuriame labai daug visokių ženklų, dviprasmybių, užslėptų minčių ir kurias iššifruoti ne taip lengva. Viename iš atsiliepimų radau mintį, jog ,,ir vėl apie gamtą. Kiek lietuviai gali rašyti apie gamtą“. Bet Kurklietytės gamta
kitokia- ji nėra buitiška- ji magiška.Gamta-Žemė- Moters kūnas. Tik paskaitykime pastraipą: ,,Pelkė man visada buvo tarsi vaizduotę dirginanti moteris, persismelkusi svaiginančiais, tik jai vienai būdingais kvapais, po įkaitusio oro skraiste raibuliuojanti, vos vos įžiūrima, nenuspėjama, iki galo neatsiverianti.[…]Štai ir dabar su vėjo atneštu gūsiu smelkiasi į mane iki virpulio, audrina kraują suimišusiais žydinčių gailių, juodųjų maurų, drėgnų samanų, keružių beržų lipniais lapais. Juntu ją kaip geismo apimtos moters
alpų, trūkčiojantį alsavimą, ji raivosi, liūliuoja, aikčioja, gundo.“ Tokių lengvos erotikos elementų apstu visoje knygoje. Žemė tokia pat kaip ir moteris- jos kūno, esybės paskirtis- vaisingumas, derlingumas. Nes tai ir yra prasmė- nešti gyvybę.Neatsitiktinai tokia yra ir Šešėlių verpėja-Todė- Vaiva Miglė- plačių strėnų, ilgų plaukų, mėlynų akių, baltaveidė. Femme fatale …

Dabar atsirado proga paaiškinti, kodėl nustojau knygas vertinti įvairiose vertinimo skalėse
(10- balėje ar 5- balėje). Kažkada taip vertinau ir visada labai ilgai ,,kankindavausi“, nes įvertinti knygą skaičiukais sunku. Dar labiau nusivildavau, kai po pusmečio ar metų pamačiusi savo vertinimu, visiškai nesuprasdavau, kodėl viena knyga būdavo verta tiek , o kita kitiek, nes dažniausiai tai visiškai neatitikdavo to laiko nuomonės: įvertinta geriau buvo jau seniai išgaravusi iš mano minčių ir gyvenimo, o įvertinta blogiau iki tol
tebekankindavo savo užduotais klausimais. Vertinti lioviausi. Tačiau ši knyga
verta aukščiausio balo. Nesuklysiu (bent jau taip manau) pasakiusi, jog Lietuvos padangėje atsirado naujas chrestomatinis kūrinys. Įdomu, kas kiek laiko atnaujinami rašytojų sąrašai ir kūriniai, įtraukiami į vaikų mokymo programą, bet manau, kad Todės istorija verta skaitymo ir nagrinėjimo.

Kodėl?-paklaustumėt. Todėl- atsakyčiau aš 😀 jog šioje knygoje susipina viskas, kas
turėtų būti įdom u ne tik jauma, bet ir suaugusiam žmogui. Yra ir meilės istorijos, ir ne bet kokios, o su tikriausiais erotikos elementais. Tiesa, jie paslėpti, bet juk tas, kas paslėpta visada vilioja labiau nei atvira. Yra ir intrigos, nenuspėjamas siužeto vingis (prisipažinsiu, visiškai nesitikėjau to posūkio, kuris atsitiko E;zei apsilankius pelkyne), be galo daug istorinių, mitologinių, folklorinių elementų. Aš tiesiog regiu, jog knyga būtų universalus
įvairių pamokų vadovėlis. Jis pasitarnautų ir lietuvių kalbos pamokose, nes jame yra beveik visų rūšių kalbos figūros: metaforos, onomatopėjos, alegorijos, epitetai, personifikacijos, metonimijos ir daugelis kitų. Peno rastų ir biologijos bei geografijos mėgėjai….Štai kiek daug sričių aprėpia šie 184 puslapiai, o juk visa tai parašė vienas žmogus, kuris apie tai, ką rašo, turi ir išmanyti. Man atrodo, jog neapsakomas yra talentas parašyti taip tiksliai, įtraukiančiai ir įdomiai. Be to, norint parašyti tokį kūrinį, reikalingos
žinios ir pasiruošimas. O, man atrodo, ruoštasi ilgai ir kruopščiai.

Didžiausia staigmena manęs laukė pabaigoje- Deivės Antelės- Laukinės Todės istorija.
Parašyta su tokiu dideliu įtaigumo ir energijos užtaisu, jog pamiršau ir valgyti ir gerti (kaip tik buvo pietų metas, bet štai čia ir glūdi geros knygos paslaptis- nieko nenori, o tik skleisti puslapį po puslapio, gerti į save viską, kas parašyta, virškinti savo smegenų ląstelėmis ir leisti viskam nutekėti krauju po kūną, išnešioti smulkiausiais kapiliarais sukilusius jausmus ir mintis) Skaičiau kaip pasaką, skaičiau kaip tobulą folklorinį kūrinį.
Atrodytų,jog tai legenda, siekianti senųjų legendų amžių…o juk ją iš įvairių pasakų, dainų, pasakojimų supynė pati Elena Kurklietytė.

Ir didelis ačiū autorei, kad mano akyse (nekalbu už kitus, tik už save) reabilitavo lietuvių
autorius ir jų kūrybą. Ačiū už puikias akimirkas, praleistas su Tode, už žinias, kurių pasisėmiau skaitydama, ačiū ir už kitas mintis, kurios ateis (neabejoju, kad ateis, nes jau trečia diena galvoju apie knygą, prisimindama vieną ar kitą fragmentą, kurį tikrinu žodynuose ir žinynuos).

Kartą, labai seniai, manęs literatūros dėstytojas paklausė, kokia knyga, mano manymu yra
verta būti išversta į užsienio kalbą ir pristatyta užsienio visuomenei. Tada mintyse šmėkštelėjo tik Altorių šešėly- mūsų visų numyluotas ir nučiūčiuotas (sakyčiau, visiškai pelnytai). Bet dabar nedvejodama pasakyčiau, kad Todės istorija turi būti išgirsta ir svetur… Vienintelis dalykas mane glubina- abejoju, kad vertimai sugebėtų perteikti tokią nepaprastai turtingą, sodrią, neapsakomai gražią ir poetišką autorės kalbą ….

Sudie, Tode! Dabar nuvažiavusi į kaimą nebežiūrėsiu niūriomis akimis į už  namo glūdinčią pelkę. Juk ten galiu rasti ir Morlį- būtų įdomu  🙂 gal jis taip pat turi savo istoriją- vėl tyko seserų su antelės kojelėmis …

Ilgai ieškojau citatos, kuri būtų man mieliausia, bet tada reiktų visą knygą nurašyti, tačiau
radau vieną, kuri man labiausai patiko ir labiausiai atspindi mano nuomonę ir požiūrį:

,,Nelaikyk manęs pasipūtėliu, Tode. Pavadinęs tave laukine, nenriu įžeisti arba pažeminti ir negalvoju, kad esu pranašesnis už tave. Gal tik, kad aptikau tavo kapavietę, buvau mažumėle apsvaigęs ir pasipūtęs, o iš esmės žodis laukinis man- tyras, nepaliestas pasaulis, neįžengiamos, neiškirstos girios, laisvas vėjas ir pirmapradė pelkė, nes į juos dar neįsibrovė viską naikinantys mano gentainiai. Laukinis obuolys ir jo rūgštingumas, net visą giminę sutraukia, kai atsikandi, ne prijaukintas ir šunimi virtęs vilkas, o laisvas žvėris iki yvenimo pabaigos prisirišęs prie savo vienintelės vilkės, besirūpinantis savo mažais
vilkiūkščiais. Laukinis- tai tas, kuris savyje tebenešioja nenuslopusį šauksmą grįžti ten, kur buvo pradėtas. […]Laukinis kraujas- tai laisvės , o kartu ir prieraišumo kraujas. Laukinis- tai žinantis, dar žinantis, kas yra siela ir gyvenimas sėklos ciklais: gimti, mirti, gimti. Apgailestauju, Tode, kad mūsų laikais žmogus šį žodį ,,laukinis“ vartoja, norėdamas paniekinti tą, kuris nemoka rašyti ir skaityti, nemoka žongliruoti šakute ir peiliu, nesilaiko
gražių manierų, gražių, jų supratimu. Ak, Tode, jeigu tu pamatytum jų pačių išsigimėlišką elgesį ir kraują stingdančius vaizdus, kuriuos jie rodo savo vaikams mirguliuojančiose dėžėse, jeigu išgirstum nešvankią jų kalbą. Kaip gerai, mieloji, kad prieš tūkstančius metų tu atgulei į pelkę.[…]

Tavo gentis, Tode, žinojo: kas atsitinka žemei, tas pats atsitinka ir jos vaikams. Kai
žmogus spjauna ant žemės, jis spjauna pats ant savęs.

O aš sakau: esu tau dėkingas už pirmapradę tylą, kurią skleidi manyje, už sutartines, kurias dainuoji kartu su savo sesėmis, už gyvos ugnies, dūmų, samanų, linų pluošto,
skrudinamų riešutų, sklaidomo akmens, nužievinto medžio, ežero vandens kvapus.“

p.s jau mėgaujuosi akimirką, kai ištrauka iš šitos knygos, bus pateikta  abiturientų interpretacijos egzaminui  labai daug erdvės ir
galimybių interpretuoti….kaip mėgau jas rašyti mokykloje…

Paskelbta temoje Mano knygos | Komentarų: 3

Viljamas Somersetas Moemas (William Somerset Maugham) Dažytas vualis

Originalus pavadinimas: The painted veil Leidėjas: Sata
Išleidimo metai: 1994  Puslapių skaičius: 215

Labai ilgai kaupiausi šiam atsiliepimui, nes šis rašytojas (ši knyga antroji, kurią perskaičiau) užgriebė mano sielos kampelį. Bet apie viską iš pradžių.

Mano miesto viešojoje bibliotekoje, lentynos viršuje nuorodą į Viljamo Somerseto Moemo knygas- pačiame kampe pamačiau knygą apie kurią buvo daug kalbėta ir negailėta pagyrų. Plonutė, vos 215 puslapių, paprastu šviesiu viršeliu. Mano rankos ją paėmė ir parnešė namo. Atsivertus teko nuvalyti voratinkliu aptrauktus puslapius. Gaila, kad dabar, atsiradus elektroninei knygų registracijai nebegali sužinoti, kiek žmonių skaitė šią knygą, anksčiau, pamenu, aš išstudijuodavau tą prisklijuotą lapelį, nes būdavo įdomu. Tebėra šis
lapelis ir šioje knygoje- paskutinis įrašas darytas 1999. Matyt, ilgą laiką, knygos puslapius naršė tik voras, aptraukęs ją savo tinklu….

Atrodytų, jog knyga apie nieką, bet tuo pačiu ir apie gilius, prasmingus dalykus. Viskas
paprasta: meilės trikampis, kuris išaiškėja, ultimatumas, kuris priimamas, jausmai, kurie paslėpti ir likimas, kuris visada negailestingas. Ramus, įtaigus autoriaus stilius, tonas, ar dar kaip pavadinus, veda skaitytoją nuo pat Anglijos teisėjo šeimos namų iki Honkongo valstiečių trobelių. Taip taip, atrodytų, kur toli gali mus nuvesti ši plona, neišvaizdi knygelė, tačiau joje nemažai egzotikos. Egzotikos, jei, pajungę vaizduotės galias, įsileisite ją, nes piešiami vaizdai ir peizažai nėra labai ryškūs ir aiškūs. Tiesiog, mano
manymu, jie neakcentuojami. Koncentruojamasi į istorijos pasakojimą. Pats autorius knygos pratarmėje pažymi, jog ,,tai venintelis romanas, kurį parašiau pastūmėtas ne personažo charakterio, o istorijos […] charakteriai buvo parinkti taip, kad derintųsi prie istorijos, kurią aš nuosekliai išplėtojau.“

Visai atsitiktinai išgirdau, jog šio autoriaus knygos motyvais 2006 metais pastatytas
to paties pavadinimo filmas . Tad, pasisėmusi puikių, pakylėtų minčių, sėdau pasižiūrėti ekranizacijos. Pastebėjau, jos dažnai būna, kad perskaičius knygą, filmo žiūrėti nesinori. Tačiau šįsyk taip nenutiko. Atvirkščiai, amn pasirodė, jog knyga + filmas, puikus, vienas kitą papildantis derinys. Filmo spalvos, vaizdai, muzika, personažai tiesiog keri. Jeigu knygoje autorius šykšti įspūdingų vaizdų, filmas  pilnas sodrių, ūkanotų peizažų, kartais tokie realistiški, jog atrodo, kad į kambarį, kuriame žiūrėjau, nusileido Honkongo drėgmė. Tiesa, filmas ir lieka filmu, nes jame pasigedau vdinių personažų monologų: vienuolyno moinėlės, Kiti, Valterio, tačiau tai nesvarbu, jeigu skaitei knygą. Taigi, kaip ir minėjau- knyga ir filmas vienas kitą papildo. Reiktų padėkoti režisieriui ir kitiems kino kūrėjams, kad ,,neužkibo” ant meilės kabliuko ir nepavertė filmo eiliniu holiBudiniu muilu. Juk labai lengva buvo akcentuoti meilės istoriją ir viską nudažyti glamūriniais tonais. To nenutiko ir aš džiaugiuosi. Patiko kartais netradicinis kameros filmavimo kampas: pvz mirusio elgetos vaizdas iš apačios, besibraunančių kareivių ir valstiečių kepurės iš viršaus, kameros pritraukiamos arti veikėjų veidų, taip, kad matosi veido nelygumai, raukšlės.  Nėra to netikro blizgesio. Atrodo, tarsi prieš tave paprasti žmonės nepaprastoje situacijoje. Beveik kaip mes.

Muzika. Muzika, kažkas nepaprasto. Puiki vaizdų ir garsų harmonija, kurią padėjo sukurti Eric Satie kurti garsai- Gnosienne Nr.1. Pasiklausykit, kažkas nepaprasto, tragiško, lemtingo, kaip ir pats filmas.

Filmo pabaiga nustebino, jau vien tuo, kad Moemas to nerašė. Reiškia- tai filmo kūrėjų fantazijos vaisius. Bet nepykstu ant jų už tai, nes  pabaiga mane puikiai nuteikė, nuramino viduje: uždaręs duris, Dievas atidaro langą….. Žiūrėjau į nueinančios Kitės gėlėtą suknelę ir pagalvojau: gyvenimas margas, niekada negali žinoti, kas nutiks ….. įdomu, ar pats
autorius galvojo apie tokią pabaigą

Pats Somersetas yra pasakęs ,,I have never pretended to be anything but a story teller. It has amused me to tell stories and I have told a great many“ ir aš tik noriu padėkoti jam, kad  jis mums, skaitytojams suteikė tiek daug gerų, gražių akimirkų: minčių ir vaizdų,  pasakodamas savo istorijas.

Citatos:

,,Vienas kelias tėra laimėti širdis,- tai pačiam pasidaryti panašiam į tuos, kurių meilės trokšti”

,,Ramybės negalima rasti nei malonumuose, nei pasaulyje, nei vienuolyne, vien savo pačios sieloje.”

,,Viena, kas tikrai vertinga- tai pareigos meilė. Kai meilė ir pareiga sutaps, tai malonė
bus su jumis ir jūs būsite tokia laiminga, kad negalit nė įsivaizduoti“

Paskelbta temoje Mano knygos | Parašykite komentarą

Sara Gruen- Vanduo drambliams

Originalus pavadinimas: Water for elephants Leidėjas: Tyto alba  Išleidimo metai: 2009
Puslapių skaičius: 390

Praūžus visuotiniam susižavėjimui knyga ,,Vanduo drambliams“ nutariau ir aš ją perskaityti. Pastebėjau, jog man nepatinka skaityti knygas, kurios tuo metu ,,ant bangos“ (kaip sako liaudis), tada bijau pasiduoti visuotinei euforijai ir bijau būti neobjektyvi. Dabar visi žavisi filmu, pastatytu pagal šią knygą, tad jo dar nežiūrėjau. Tačiau pažiūrėsiu būtinai, nes manau, kad tai tas atvejas, kai filmas turėtų būti įdomesnis už knygą. Kai pažiūrėsiu, būtinai parašysiu komentarą.

Galbūt savo atsiliepimo nereiktų pradėti nuo kritikos, tačiau širdyje jaučiu, jog nelabai daug ką ir galiu apie ,,Vanduo drambliams“ pasakyti. Vienintelis knygos privalumas: tematika, kuria mažai rašoma. Cirkas. Nedaug knygų atskleidžia cirko užkulisius, cirko ,,virtuvę“, kaip antai apie limonadą, pagamintą ir gyvuliams skirto vandens, jį perkošus ir pašalinus šiaudus ir šapus, apie žiaurų elgesį su gyvūnais, pusbadžiu gyvenančius gyvulius. Tačiau skaitant susidarė toks įspūdis, kad autorė iki galo ,,neiškrapšto“ pagrindinių detalių, kurių skaitytojas laukia išsižiojęs. Labai jau viskas paviršutiniška. Nors autorė savo baigiamajame žodyje mini, jog naudojosi svarbiais šaltiniais (pvz., Viskonsino archyvo raštais), tačiau aš tų tikrų detalių nerandu nė su žiburiu. Apie gyvulius narvuose, badavimą, neišmokamas algas, kelias detales apie artistų pasirodymą galėtų parašyti kiekvienas, turintis bent šiek tiek fantazijos (arba dar net geriau). Bent jau aš laukiau kažko tikroviškesnio, kažko to, ko tikrai mes, pašaliečiai, nežinome. Neabejoju, kad tokių detalių yra…

Knygą savotiškai gelbėjo paraleliai pasakojamos dvi istorijos: jaunojo ir senojo Džeikobo Jankovskio, tai leido šiek tiek išlaikyti smalsumą ir intrigą, kurios vis pabėgdavo, nes besirutuliojanti meilės istorija buvo aiški, o pateikiamos detalės taip pat nuspėjamos. Visgi, pabaiga nustebino 🙂 Ir aš su pasimėgavimu įsivaizdavau tą senelio palaimą vėl sugrįžti ten, kur išgyvenai tokias fantastiškas gyvenimo akimirkas. Viliojančiai skamba …..kad mums taip gyvenimo saulėlydyje ….

Tradiciškai savo atsiliepimo pabaigoje pateikiu man įstrigusią, įdomią, prasmingą citatą iš knygos, tačiau šį kartą jos nebus, nes paprasčiausiai jos šioje knygoje neradau. Nesigailiu, kad šiai knygai skyriau 2 savaites (skaičiau vis pribėgdama, vis prišokdama per darbų kalnus), tačiau ji ir nebuvo ta, kuri mane apglėbtų savo lapais ir sakytų ,,Ei, prisėsk, aš labai įdomi, tave įtrauksiu ir nepaleisiu. Mane prisiminsi ir vėl norėsi paimti į rankas“. Ne ….. ši knyga to neturi……

Paskelbta temoje Mano knygos | Komentarų: 2

Mary Crow Dog, Richard Erdoes- Lakotų moteris

Originalus pavadinimas:Leidėjas: Baltos lankos
Išleidimo metai: 2010  Puslapių skaičius: 343

Tai pirmoji mano perskatyta knyga iš serijos ,,Tikrosios patirtys“. Patirtis yra labai svarbi, labai svarbu tai, ką patyrėme ir užfiksavome, žmogiškajam homo sapiens tai labai pravartu, juk žuvys tai ką pamatė , ar patyrė prisimena tik 40 sekundžių, o žmogus visą gyvenimą. Mary Crow Dog patirtis unikali, nes tokių, kaip ji likę vienetai, o gal jau nelikę. Skaitant knygą supratau, kad Pasaulyje ir daugiau tokių unikalų gali būti- jų patirtis taip pat būtų įdomi- tai senieji išnykstantys žemės gyventojai- indėnai, maoriai, senieji Australijos aborigenai, Amazonės džiunglių gyventojai, lapiai Skandinavijoje. Kuo toliau skaičiau, tuo labiau suvokiai, jog netgi kiekvienas iš mūsų, dar gimęs ir gyvenęs sovietų valdomoje Lietuvoje galėtų pasidalinti savo patirtimi…ir ne tik- skaitant vis neatsikračiau įkyrios minties, kad mūsų lietuvių tauta patyrė tokią pat dalią kaip indėnai Amerikoje- prievarta, tradicijų draudimas, trėmimai į rezervatus (mūsų žmonių trėmimai į Sibirą, nacių getus ir pan.) netgi laikotarpių skirstymai panašūs- seni žmonės bei istorijos vadovėliai skirsto į prieškarį ir pokarį, iki sovietmečio ir po sovietmečio, iki nepriklausomybės ir po nepriklausomybės paskelbimo, tik indėnai skirsto į ,,priešviskinius ir viskinius metus“. Taip taip, mintyse įsivaizduojam indėnus su ilgomis kasomis, margaspalvėmis plunksnomis, kaspinėliais. Deja, knygos pradžioje teks smarkiai nusivilti- vietoj to Mary pasakoja apie nusigėrusius, sanguliaujančius, klijus uostančius indėnus ir jiems padedančius baltuosius, taip sakan padedančius ,,subaltaodėti“ (dar vienas įdomus terminas  Bet vilties spindulėlis yra- pabaigoje papasakojama daugiau tradicinių apeigų, pažiūrų, patenkinančių skaitytojo smalsumą. Bet visą laiką indėnai ,,egzistuoja savo pačių vakuume“. Ir baisu, ir absurdiška skaityti apie nesibaigiančius išgerti viskio butelius, lakstymus pikapais be stabdžių, apie moterų žaginimas, nuolatinius susišaudymus, prievartinius moterų sterilizavimus. Bet Mary sako: ,,Nepykome, nes nežinojome, kad kažkur esama patogesnio, geresnio gyvenimo“, taigi- visiškas vakuumas- gimei ir turi mirti ten, kur buvai- rezervate- už tvoros….

Įdomi man pasirodė detalė, ką indėnai įvardija blogybėmis, kurios privertė byrėti jų gyvenimus. Vienas jų- baltaodžiai privertė indėnus sukurti vadinamąjį ,,šeimos branduolį“- ir ,,siekti sveiko savanaudiškumo, be kurio neįmanoma aukštesnė civilizacija, privalumų“. Įdomu, jog šiuolaikinėje literatūroje tiek daug kalbama apie tą šeimos branduolį, jis aukštinamas, kaip dorovė ir vertybė, o pasirodo tai ne visiems priimtina…Dar viena baltųjų blogybė- maza- skan-skan- laikrodis, ,,tas prakeiktas laikrodis, tas baltojo žmogaus laikas kaip priešingybė indėnų laikui, kuris sutampa su gamtos ritmu. Valgai, kai esi alkanas ir miegi, kai esi pavargęs, o ne tada, kai tau paliepia tas prakeiktas laikrodis“.. Man patiko ši mintis- nemėgstu ir aš tų civilizacijos primestų grafikų, dienotvarkių.
Tačiau didžiausias dėmesys čia skiriamas Amerikos Indėnų Judėjimui, svarbiausiajam mūšiui Wounded Knee, kurio metu gimė ir knygos autorės sūnus Pedro. Tie, kas tikisi, daugiau pažintinio teksto apie indėnų kultūrą, vertybes, gyvenimą- nusivils, nes knygoje to nėra daug, o ir pateikimas, mano nuomone, ne itin išraiškingas. Visgi knyga priverčia susimąstyti apie vienas kitam primetamą valią, prievartą ir viso to atnešamas blogybes- naikindami piktžoles išnaikiname tiek daug ir vertingų dalykų, baisu suvokti, jog kažkam indėnas- gyvas žmogus, gyva tauta, o kažkam tai buvo tik ,,įdomus zoologinis egzempliorius, kuriam reikia surasti vietą kataloge“.
1991 m. „Lakotų moteris“ pelnė Amerikos knygos apdovanojimą. 1994 m. pagal ją buvo sukurtas vaidybinis filmas „Lakota Woman, Siege at Wounded Knee“, kažkodėl nuojauta man sako, jog filmas turėtų būti įdomesnis nei knyga.
Na ir tradiciškai pačių pačiausia citata iš knygos: ,,Privalai į viską žiūrėti širdies akimi, o ne ta, kuri yra tavo kaktoje. Šlubas Briedis“

Paskelbta temoje Mano knygos | Parašykite komentarą

Andrea Busfield- Gimę šešėliuose

Originalus pavadinimas: Born under a million Shadows Leidėjas: Alma Littera  Išleidimo metai: 2010
Puslapių skaičius: 312

Knygos autorė, rašydama šį romaną nuveikė labai daug. Negana to, jog nupasakoti įvykiai sumaniai įtraukia skaitytoją į paties Kabulo centre vykstančius įvykius arba į Afganistano pakraštyje plynančius laukus ir juose besiganančias avis, autorė pasirinko ir labai sunku kelią papasakoti šiai istorijai. Kodėl? ogi todėl, jog visa istorija pasakojama dešimtmečio Favado akimis. Mano nuomone tai nepalyginamai sunkiau nei papasakoti trečiuoju ar pirmuoju asmeniu. Norint sumaniai ir įdomiai viską pateikti, reikėjo įlįsti į Favado, Spandžio, Džamilos ir kitų vaikiūkščių iš Viščiukų gatvės kailius, kuriuos jie taip sumaniai išnešdavo net iš pačių baisiausių situacijų.
Nevaikiškos mintys vaiko galvoje, nevaikiškas vaiko gyvenimas, gyvenimas be vaikystės…tikriausiai visa tai ir yra ašis, aplink kurią sukasi veiksmas. Štai Favadas pamato moterį, kurios riebūs pirštai apmaustyti auksiniais žiedais, jis susimąstė- kaipgi tuos žiedus numauti?  jeigu to paklausime vaiko iš ramios, taip sakant ,,geros“ šalies, jis ilgai galvos- gal muilo, gal aliejaus pilt…o Favadas drąsiai sumąsto- kaip kitaip- reikia nupjauti ranką ir tada numauti žiedus  sukrečianti mintis? bet afganų vaikui tai atrodo viskas normalu, ,,juk giminių žudynės ir nesantaika Afganistane tęsiasi per kelias kartas, šeimos žudydavo išsijuosusios ir niekas jau nebežinodavo, kas pradėjo ir kodėl pradėjo“. Mirtis vaikšto visai čia pat, kad ir už kampo….kai pakirstas kulkos miršta geriausias pagrindinio veikėjo draugas Spandis. Tikriausiai tai buvo pats skaudžiausias momentas knygoje, kai pati nepajutusi sugniaužiau kumštį- neteisinga, kodėl vaikai turi mirti, kodėl jie turi patirti skausmą, juk jie vaikai….
Knygoje meistriškai įpinamos įvairios Afganistanui būdingos sąvokos, papročiai, nuostatos, kaip antai ,,Afganistanas garsėja dviem dalykais: kovomis ir aguonų auginimu“, ,,Mano tėvas buvo nužudytas, broliai žuvo, o sesuo dingusi be žinios. Tačiau Afganistane visa tai tėra vienas didelis ,,na ir kas?“
Ir vis dėlto , nepaisant to, nepsakyčiau, kad knyga sudaro slogų įspūdį, gal net atvirkščiai, sumaniai įpinta meilės siužeto linija, smulkūs vaikiški, berniukiški pokalbiai apie merginų krūtis, seksą, įsimylėjimus, praskaidrina ir sudomina, nuveja slogutį, kurį sukelia sunki padėtis šalyje…
Man tikrai labai patiko, rekomenduoju.
Išrinkau kelias citatas, kurios mano akimis įdomios, verčiančios suimąstyti:
,,Afganistano tikrovė: kančia ir mirtis. Tarp mūsų nėra nė vieno, kurio jos vienaip ar kitaip nepalietė. Ir prie rusų, ir prie modžahedų, ir valdant talibams karas glemžėsi mūsų tėvus ir brolius, o karo gaisrai glemžiasi mūsų vaikus. Karo pasekmės paliko mus neturtingus kaip elgetas. Tad geriau užsieniečiai patylėtų ir netarkštų apie nuostabų kraštovaisdį ir įprastą žmonių gerumą, nes mes ilgai nesvarstę iškeistume tai į vieną vienintelį taikos mirksnį, ir jau pats laikas mūsų žemėje šaknis įleiduaism sielvartui pasiimti savo mantą ir eiti kankinti ko nors kito.“

,,Gulėdamas savo kambaryje, mintimis grįžau į ką tik pasibaigusią dieną su visomis jos spalvosmis ir staigmenomis, dieną, kai turtingieji sėdėjo kartu su vargšais, bedieviai su dievotaisiais, užsieniečiai su afganais, byrai su moterimis, o vaikai su suagusiais. Štai koks tobulas galėtų būti pasaulis, jeigu žmonės nesupančiotų vieni kitų taisyklėmis, įstatymais ir baime. Ar mes tokie skirtingi? Jei dovanosi berniukui dviratį, jis pasijus laimingas- nesvarbu, ar yra musulmonas, ar krikščionis, ar žydas. Jei myli ką nors visa širdimi visai nesvarbu, ar tie žmonės afganai, ar britai“

,,Kartais man atrodo, kad mirusiems lengva. Sunku likti gyvam, o dar sunkiau- norėti likti gyvam“

Visa tai- dešimtmečio berniuko mintys, nevaikiškai gilios, įdomios, prasmingos. Manau, jog Favado personažas vienas iš ryškesnių, kokius esu aptikusi knygose, tikrai meistriškai pavaizduotas berniuko pasaulėlis …ir su laiminga pabaiga  džiaugiuosi dėl to- pasaulyje ir taip per daug blogio….

Paskelbta temoje Mano knygos | Parašykite komentarą

Dorota Terakowska- Lėliukė

Originalus pavadinimas:  Leidėjas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla  Išleidimo metai: 2006  Puslapių skaičius: 277

Ilgai galvojau, ar būtent dabar noriu skaityti šią knygą: dirbu sunkiame ligoninės skyriuje, kuriame skausmo nors vežimu vežk, tačiau pradėjusi skaityti knygą, nustebau, nes knyga įvilkta tarsi į vilties ir šviesos apvalkalą.
Taigi, istorija labai paprasta, o kuo toliau, tuo vis aktualesnė. Sutuoktinių pora, ilgus metus ,,kalusi“ pinigus, nutaria, jog laikas vaikams. Vaikams, kurie atitiktų jų susikurtą paveikslą: neverkia, šypsosi, apdovanotas talentais, gerais pažymiais, Harvardas, IQ virš 140 (,,nes ir 140 jau mažai“). Deja, kadangi knygoje esti nemažai religinės minties (neveltui autorė lenkė (???), pasitvirtina taisyklė- Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Mažoji Myška, mergytė su siauromis mogoliuko akimis, muminukė, lėliukė, Dievo vaikas, o gal…,,debilė“, ,,idiotė“ , kaip mano, tačiau bijo ištarti motinos ir tėvo lūpos. Neveltui sakoma, jog susirgus žmoguis, suserga visa jo šeima. Praeinama aibė stadijų, kurios arba parklupdo žmones, arba prikelia juos naujam gyvenimui. Tačiau knygos herojės Myškos tėvai skraido kažkur tarp žemės ir dangaus- keliasi, suklumpa ir vėl suklumpa, autorė vis stengiasi skaitytojo akyse reabilituoti abu, pateisinti jų pyktį, neviltį, bet…..
,,Nuoskauda Myškai sustiprėdavo kiekvieną kartą ją pamačius- Dauno sindromas pernelyg krito į akis, tai nebuvo švari ir estetiška lika, kurią kartais išaukštindavo literatūra kaip džiovą arba kraujo vėžį. Adamas mieliau būtų turėjęs aklą arba kurčią vaiką, bet tik ne dauną“. Manau, jog ši pastraipa atskleidžia ištisą skaudžią gėdą mūsų visuomenėje, kurioje iki šiol gėdijamasi, bjaurimasi tais visuomenės nariais, kurie yra kitokie, kurių nesuprantame ir nenorime suprasti, dar daugiau- smerkiame, atstumiame ir tuos, kurie su tokiais žmonėmis gyvena, bendrauja….. Kiek daug skausmo, kartėlio, neapykantos turi susikaupti gimdytojo viduje, kad galėtum pasakyti, jog nenori jo, nes jis…..kitoks Kadangi neseniai dirbau vaikų ligoninėje, ši knyga man dar skaudesnė, nes ir skyrius, kuriame buvau, buvo toks, kuriame ir gydosi tokie vaikai- su Dauno sindromu, autizmu, cerebriniu paralyžiumi. Jų liežuviai kyšo, seilės bėga, galvos virpa, tačiau ar visa tai svarbu, kai pamatai, kaip tas veidelis sako- maaaaaa (mama) arba myleeee (myliu)…manau, kad tada visa ta fiziologija nuplaukia į antrą planą arba tampa visiškai nesvarbi…..bent jau geros širdies ir valioms žmonėms, o blogos….te prasmenga…….. nes jie nesupranta, kad kiekvienas žmogus, jeigu jis jau atėjo, reiškia, atėjo kažkam…..jam buvo lemta kažką duoti, kažką palikti. Lygiai taip pat kaip ir Myškai, kurios misija žemėje buvo neįprasta, ypatinga.

Labai įdomi autorės mintis – Myškos gyvenimo palėpėje erdvę išplėsti iki begalinių Rojaus pievų. Argi ne paradoksas- Dievas per 7 dienas sukūrė žemę, Myška per 7 dienas sukūrė naują gyvenimą savo šeimai.
Skaudi tema, skaudūs realūs dalykai aprašyti taip tiksliai (turiu kelias pažįstamas, kurios augina tokius vaikelius), jog atrodo arba pati autorė turėjo tai patirti arba jos empatiniai sugebėjimai įisjausti į kito vaidmenį yra unikalūs. Dar įdomiau- tai pirmasis autorės romanas, neįtikėtina, sušvito nauja rašymo žvaigždė literatūros pasaulyje. Subtilių grožinės medicininės tematikos knygų nėra tiek daug, neseniai skaityta Stelos Braam knyga apie jos tėvo, sergančio Alshaimerio liga, istoriją manęs nesužavėjo. Ir štai Terakowskos knyga pasirodo beturinti tai, ko trūko ir anajai- virpančio, dvasingo lašelio, kuris net pikčiausio žmogaus širdyje sukelia drumzles, jos pakyla kartu su mintimis, abejonėmis, drasko žmogų, tarsi rožės spygliai kimba, drasko, skauda….Bet to irgi reikia, pernelyg atsipalaidavome, pernelyg įpratome skaudinti vienas kitą, pernelyg mažai mąstome apie kitus ir pernelyg daug apie save…. ,,Bet kiekviena sekundė žemėje verta milijonų metų atminties.[…]net kai skausmas liudija gyvenimą.“
Knygą parsinešiau iš bibliotekos, bet ji man labai patinka, manau, ji verta papuošti mano lentyną. Viena iš geriausių mano skaitytų knygų……nes kada nors dar skaitysiu, paverksiu kartu su Myškos mama, nes suprantu ją, tačiau žinau, jog Myška nenorėtų, kad verkčiau, nes visi mes esame ,,Dievo dovanos“- visiems mums lemta būti savimi, kad ir kokia ta savastis bebūtų……
Tikriausiai pirmoji knyga, kurią skaitydama verkiau……………… taip norisi, kad gyvenimas nuolat būtų džiaugsmo šokis, o ne danse macabre
Turiu nuraminti visas, kurios tikisi kažko žiauraus, nepakeliamai skausmingo. To skausmo yra, tačiau jis toks….prasmingas, skaitydama išgyvenau visas tos knygos pulsavimo minutes, nuo tos akimirkos kai atsimerkė mongoliškos Myškos akutės iki tol, kol jos kūnas pakilo Fenikso dvasia tam, kad prisikeltų…bijojau iš pradžių skaityti, bet jūs nebijokit, kartais paliūdėti sveika, ypač jeigu tai prasminga…..

,,Jis suvokė, jog ši maža, luoša esybė turi tokius pačius poreikius kaip ir visi, jaučia tą patį, nors kitaip, o gal net gali jausti stipriau, tačiau jos luošo kūno kiautas kausto ją taip, kaip lėliukė kausto drugelį, tik kiekvienas drugelis kada nors išskrenda, o šis, slypintis Myškos kūne, niekada neišskris“

Paskelbta temoje Mano knygos | Parašykite komentarą

Scott W. Cohen- Valgo, miega ir kakoja

Originalus pavadinimas: Eat Sleep Poop Leidėjas: Alma littera  Išleidimo metai: 2011  Puslapių skaičius: 280

Tikriausiai visiems gyvenime ateina laikas, kai pradeda tiksėti biologinis laikrodis. Nors sakoma, kad jį girdi tik moterys, neabejotinai, girdi ir vyrai.
Juk mūsų tarpe tiek daug nuostabių tėčių. Mano, kaip medicinos studentės ir
dviejų vaikų mamos, patirtis rodo, jog daugelis tėvų (aš taip pat ne išimtis)
linkę svajonėse susikurti idealų savo kūdikio (vaiko) paveikslą, tačiau
pirmosios valandos, pirmosios dienos, pirmieji metai yra kupini atradimų: vieni
džiugina, kiti liūdina ar net šokiruoja. Iškyla daug klausimų ir dar daugiau
atsakymų, kurie taip susipainioja, jog nebežinai, kuris teisingas.

Studijuoti (sąmoningai vartoju šį žodį, nes perskaityti negana) vaikų
auginimo literatūrą yra labai svarbi gyvenimo, susilaukus vaikų, dalis. Juk
niekas negimsta mokėdamas, tad norėdami išauginti, išugdyti, išlavinti fiziškai
bei dvasiškai pilnaverčius vaikus, turime domėtis viskuo. Mano namų lentynoje,
pažymėtoje ,,Apie vaikus” nemažai vaikų raidos, auklėjimo, gydymo knygų. Tačiau
kaita šioje lentynoje kur kas didesnė nei kitose. Ir štai į rankas pakliuvo
garsaus anglų gydytojo- pediatro Scott`o Cohen`o knyga ,,Valgo, miega ir
kakoja”. Pavadinimas nuteikė smagiai ir net nusišypsojau mintyse pamaniusi
,,Nagi nagi, negi tikrai viskas taip idiliška? J” Juk išties, pažvelgus į trapias, perregima tarsi
pergamento oda aptemptas rankutes, miniatiūrinius pirščiukus, putlutes
angeliškas lūpytes, atrodo, kad mažas kūdikėlis tik tai ir temoka daryti. Bet
patikėkit, kiek daug nuostabaus ir neatrasto dar glūdi šiame mažame kūnelyje ir
jūs tarsi skulptorius galite nulipdyti tobulą kūrinį, tik tereikia pasistengti.
Ir stengtis reikia ,,su protu” (kaip mėgsta sakyti lietuviai). Knygos autorius
deklaruoja sveiko proto tėvystę. Naujausios mokslo ir medicinos žinios išties
svarbios, kai kalbame apie vaiko sveikatą ir gerovę, tačiau šie klausimai
neturėtų slopinti džiaugsmo auginti kūdikį. O džiaugsmas visada ateina tada kai
nebijai, nes nežinojimas gimdo baimę: kodėl kūdikis verkia, kodėl jis
trūkčiojančiai kvėpuoja, galų gale, kodėl jo išmatos žalios (dabar neturintys
vaikų pasakytų: fuuuuu, ir surauktų nosį, Tačiau mane taip smagiai nuteikė
autoriaus papasakotas įvykis, kai jo trijų mėnesių dukrelė tiesiog nebekakojo dvi dienas ir staiga vieną
dieną ,,pasigirdo tas garsas, kai žmona pažvelgia į savo vyrą ir sako ,,Tai
šlykštu, eik į kitą kambarį”. Tačiau šį kartą visi žiūrėjome į dukrelę
išsišiepę iki ausų. Tai prilygo sprogimui ir viskas buvo normalu”. Tai taip
gyvenimiška … ir taip pažįstama J Didžiausias šios knygos privalumas ir yra tas, jog
viskas paaiškinta paprastai, aiškiai ir netgi remiantis asmeniniais ,,tėtuko”
ir asmeniniais ,,daktaro” Cohen`o pastebėjimais.

Vertinant objektyviai, skirtingi knygos skyriai parašyti nevienodai.
Autorius itin kruopščiai, smulkiai, tuo pačiu ir suprantamai aprašo naujagimio
priežiūrą, raidą, tyrimus. Ir pati nustebau perskaičiusi, nes rašymo stilius
toks aiškus, jog atrodytų, kad pats daktaras stovi šalia, stebi kūdikį ir
aiškina. Manau, patenkins net smalsiausių ir ,,žaliausių” tėvelių poreikius.
Didžiausias trūkumas skyrelyje apie pirmųjų metų negalavimus. Mano manymu
nepaminėta nemažai ligų, kurios tikrai dažnai pasitaiko pirmaisiais kūdikio
gyvenimo metais (tai patvirtintų ne tik mano kaip mamos, bet ir mano dėstytojų,
dirbančių vaikų pediatrais, patirtis). Vaikų sergamumas pavojingomis
infekcinėmis ligomis (tridiene karštine, raudonuke, skarlatina, tymais,
vėjaraupiais), stomatitu, laringitu ir t.t tikrai dažnas ir ištikus staigiems
ligos priepuoliams ar paūmėjimams tėvai ieško pagalbos visur, taip pat ir
vartydami knygas. Tad tokios informacijos trūkumas akivaizdus. Kita vertus,
informacijos pilna ir virtualioje erdvėje, o knygos autorius vis pabrėžia apie vaiko
auginimą patiriant kuo mažiau įtampos ir streso, tad gal papildomų medicininių
terminų bagažo ir nereikia … o gal sąmoningai vengta (daugelį juk baugina
nesuprantamas medicininis žargonas)

Jeigu reiktų pasirinkti, kuri, medicininė ar psichologinė, pagalba
stipresnė šioje knygoje, negalėčiau apsispręsti, nes autorius gana gerai
balansuoja tarp šių dviejų pusių. Vienu sykiu ir paguodžia ir nuramina, tuo
pačiu ir pateikia netgi aiškias elgesio instrukcijas įvairiais atvejais. Tai
taip vadinamieji algoritmai, populiarūs tarp medikų. Knygos pabaigoje jie
pateikiami kartu su vaistų dozavimo lentelėmis, rekomenduojamų vaistų sąrašais,
reikalingų daiktų sąrašais ir pan. Tai akivaizdi nauda tėveliams: greita ir
patogu.

Mano vaikai jau nebe kūdikiai, tad knygoje pateikta informacija man buvo
daugiau ar mažiau žinoma, tačiau pripažįstu, kad jeigu ją būčiau turėjusi po
ranka tada, kai vaikai buvo mažesni (ypač auginant pirmagimę), kai kas tikrai
būtų buvę paprasčiau. Todėl žinau, kam ji bus puiki dovana. Prieš kelias dienas
mūsų draugai susilaukė gražios dukrytės. Manau, kad ši knyga naujiems tėveliams
tikrai pravers.

Paskelbta temoje Mano knygos | Parašykite komentarą

Said Kurbain- Ali ir Nino

Originalus pavadinimas: Ali und Nino Leidėjas: Alma littera  Išleidimo metai: 2010  Puslapių skaičius: 248

Pirmiausia, noriu pasidalinti mintimi, jog knygos aprašas ir pavadinimas toks apgaulingas: ėmiau ją su mintimi apie lengvą, sodrų meilės romaną, o gavau vaizdingą, prasmingą,  subrendusį pasakojimą apie meilę, ištikimybę, aistrą ir paslaptį.
Bet apie viską iš pradžių. Baku, XX amžiaus pradžia. Dramatiškų įvykių fone
užsimezga graži istorija: kilmingas musulmonų jaunuolis Ali ir krikščionė
kunigaikštytė Nino pamilsta vienas kitą. Meilė patiria daug išbandymų, netgi
išbandymu žmogžudyste. Nino pagrobiama. Ali, laikydamasis papročio, turėtų
nužudyti ne tik varžovą, bet ir sužadėtinę…
Skaitant knygą niekaip manęs nepaleido mintis, jog kaip klaidingai ir neteisingai
mes suprantame musulmonų pasaulį. Kažkodėl viešumon keliamos dramatiškos vyrų
ir moterų skyrybos, grobiami vaikai. Tačiau ar tai tik musulmonų problema? tai viso pasaulio problema. Mums atrodo, kad dykrų, smėlio žmonės, besimeldžiantys ir žmonas
slepiantys po parandžomis, čadromis išgyvena nuobodų gyvenimą, nepatiria to
kažko, ką patiriame mes- demokratiški, laisvi vakariečiai. Bet man atrodo, kad
visai ne taip. Skaitydama šią knygą mintimis gretinau su Anitos Amirrezvani Gėlių krauju abi nuostabiai vaizdingo, nuostabiai sodrios spalvų, kvapų, vaizdų. Ir…aistros..taip..subtiliai., vos vos pradengus čadros kraštą pasakojama aistringa dviejų jaunų žmonių meilė: jis bučiuoja jai akis, ji mazgoja jam kojas. Tokia meilės išraiška, bet ji aistringa, ji karšta, kaip karštos kaukaziečių širdys. Kažkada mano senyvo amžiaus teta pasakė: anksčiau buvo mažiau mylavimos, bet daugiau pagarbos ir daug meilės. Šiais laikais pagarbos neliko, meilės šiek tiek, bet užtat mylėjimosi tiek daug….. Ir tokie
teisingi pasirodė žodžiai. Kaži ar fizinės meilės (o gal tik veiksmo išraiška gali būti vadinama meile. Gal aš didelė, beviltiška ( ) romantikė, bet mane sužavėjo Ali meilė Nino…man pasirodė, kad jis ją myli kur kas daugiau nei ji jį, bet taip gal ir turi būti sako, kad vyras turi moterį mylėti labiau….
Sužavėjo graži, sklandi kalba, besiliejanti kaip vanduo iš upės, tai rašymo talentas tik paskaitykit … ,,Slinko dienos kaip ant siūlo suverti rožinio karoliukai“ taip ir knyga- slinko tarsi šilko siūlas- sklandžiai, įdomiai, prikaustančiai.
Pabandžiusi ieškoti daugiau informacijos ir vos įvedusi paieškos žodį, knygos
pavadinimą, gavau daug įvairių rezultatų, o vaizdų paieška taip pat atvėrė daug
įdomios informacijos- pažvelkit, vien kiek įvairių šios knygos viršelių įvairiose
šalyse. Pasirodo, tai daugeliui pasaulio skaitytojų žinoma knyga. Tik mes tik
dabar sužinojom..ir dėkoju savo smalsumui, kuris nugalėjo ir pasiėmiau šią
knygą, nes paskaičius anotaciją, nebūčiau susidomėjusi… Rekomenduoju,
pakolkas, tai mano šių metų atradimas.

,,Lazda turi du galus. Viršutinį ir apatinį. Apvertus viršutinis galas
atsiduria apačioje, o apatinis viršuje. Pati lazda nuo to nė kiek
nepasikeičia“

Paskelbta temoje Mano knygos | Parašykite komentarą