Viljamas Somersetas Moemas (William Somerset Maugham) Dažytas vualis

Originalus pavadinimas: The painted veil Leidėjas: Sata
Išleidimo metai: 1994  Puslapių skaičius: 215

Labai ilgai kaupiausi šiam atsiliepimui, nes šis rašytojas (ši knyga antroji, kurią perskaičiau) užgriebė mano sielos kampelį. Bet apie viską iš pradžių.

Mano miesto viešojoje bibliotekoje, lentynos viršuje nuorodą į Viljamo Somerseto Moemo knygas- pačiame kampe pamačiau knygą apie kurią buvo daug kalbėta ir negailėta pagyrų. Plonutė, vos 215 puslapių, paprastu šviesiu viršeliu. Mano rankos ją paėmė ir parnešė namo. Atsivertus teko nuvalyti voratinkliu aptrauktus puslapius. Gaila, kad dabar, atsiradus elektroninei knygų registracijai nebegali sužinoti, kiek žmonių skaitė šią knygą, anksčiau, pamenu, aš išstudijuodavau tą prisklijuotą lapelį, nes būdavo įdomu. Tebėra šis
lapelis ir šioje knygoje- paskutinis įrašas darytas 1999. Matyt, ilgą laiką, knygos puslapius naršė tik voras, aptraukęs ją savo tinklu….

Atrodytų, jog knyga apie nieką, bet tuo pačiu ir apie gilius, prasmingus dalykus. Viskas
paprasta: meilės trikampis, kuris išaiškėja, ultimatumas, kuris priimamas, jausmai, kurie paslėpti ir likimas, kuris visada negailestingas. Ramus, įtaigus autoriaus stilius, tonas, ar dar kaip pavadinus, veda skaitytoją nuo pat Anglijos teisėjo šeimos namų iki Honkongo valstiečių trobelių. Taip taip, atrodytų, kur toli gali mus nuvesti ši plona, neišvaizdi knygelė, tačiau joje nemažai egzotikos. Egzotikos, jei, pajungę vaizduotės galias, įsileisite ją, nes piešiami vaizdai ir peizažai nėra labai ryškūs ir aiškūs. Tiesiog, mano
manymu, jie neakcentuojami. Koncentruojamasi į istorijos pasakojimą. Pats autorius knygos pratarmėje pažymi, jog ,,tai venintelis romanas, kurį parašiau pastūmėtas ne personažo charakterio, o istorijos […] charakteriai buvo parinkti taip, kad derintųsi prie istorijos, kurią aš nuosekliai išplėtojau.“

Visai atsitiktinai išgirdau, jog šio autoriaus knygos motyvais 2006 metais pastatytas
to paties pavadinimo filmas . Tad, pasisėmusi puikių, pakylėtų minčių, sėdau pasižiūrėti ekranizacijos. Pastebėjau, jos dažnai būna, kad perskaičius knygą, filmo žiūrėti nesinori. Tačiau šįsyk taip nenutiko. Atvirkščiai, amn pasirodė, jog knyga + filmas, puikus, vienas kitą papildantis derinys. Filmo spalvos, vaizdai, muzika, personažai tiesiog keri. Jeigu knygoje autorius šykšti įspūdingų vaizdų, filmas  pilnas sodrių, ūkanotų peizažų, kartais tokie realistiški, jog atrodo, kad į kambarį, kuriame žiūrėjau, nusileido Honkongo drėgmė. Tiesa, filmas ir lieka filmu, nes jame pasigedau vdinių personažų monologų: vienuolyno moinėlės, Kiti, Valterio, tačiau tai nesvarbu, jeigu skaitei knygą. Taigi, kaip ir minėjau- knyga ir filmas vienas kitą papildo. Reiktų padėkoti režisieriui ir kitiems kino kūrėjams, kad ,,neužkibo” ant meilės kabliuko ir nepavertė filmo eiliniu holiBudiniu muilu. Juk labai lengva buvo akcentuoti meilės istoriją ir viską nudažyti glamūriniais tonais. To nenutiko ir aš džiaugiuosi. Patiko kartais netradicinis kameros filmavimo kampas: pvz mirusio elgetos vaizdas iš apačios, besibraunančių kareivių ir valstiečių kepurės iš viršaus, kameros pritraukiamos arti veikėjų veidų, taip, kad matosi veido nelygumai, raukšlės.  Nėra to netikro blizgesio. Atrodo, tarsi prieš tave paprasti žmonės nepaprastoje situacijoje. Beveik kaip mes.

Muzika. Muzika, kažkas nepaprasto. Puiki vaizdų ir garsų harmonija, kurią padėjo sukurti Eric Satie kurti garsai- Gnosienne Nr.1. Pasiklausykit, kažkas nepaprasto, tragiško, lemtingo, kaip ir pats filmas.

Filmo pabaiga nustebino, jau vien tuo, kad Moemas to nerašė. Reiškia- tai filmo kūrėjų fantazijos vaisius. Bet nepykstu ant jų už tai, nes  pabaiga mane puikiai nuteikė, nuramino viduje: uždaręs duris, Dievas atidaro langą….. Žiūrėjau į nueinančios Kitės gėlėtą suknelę ir pagalvojau: gyvenimas margas, niekada negali žinoti, kas nutiks ….. įdomu, ar pats
autorius galvojo apie tokią pabaigą

Pats Somersetas yra pasakęs ,,I have never pretended to be anything but a story teller. It has amused me to tell stories and I have told a great many“ ir aš tik noriu padėkoti jam, kad  jis mums, skaitytojams suteikė tiek daug gerų, gražių akimirkų: minčių ir vaizdų,  pasakodamas savo istorijas.

Citatos:

,,Vienas kelias tėra laimėti širdis,- tai pačiam pasidaryti panašiam į tuos, kurių meilės trokšti”

,,Ramybės negalima rasti nei malonumuose, nei pasaulyje, nei vienuolyne, vien savo pačios sieloje.”

,,Viena, kas tikrai vertinga- tai pareigos meilė. Kai meilė ir pareiga sutaps, tai malonė
bus su jumis ir jūs būsite tokia laiminga, kad negalit nė įsivaizduoti“

Įrašas paskelbtas temoje Mano knygos. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s