Viljamas Somersetas Moemas (William Somerset Maugham) – Anuomet ir dabar

Leidėjas: Margi raštai  Išleidimo metai: 2009
Puslapių skaičius: 250

Pradedu skaityti knygą su viena mintimi- ir kaip gi ištarti tą sunkiai rašomą autoriaus pavardę?  mano, sakyčiau, neblogos anglų kalbos žinios, manęs negelbsti.  Pirmieji puslapiai, pirmieji įspūdžiai tikrai neblogi, tuo labiau, jog suprantu, kad veiksmas vyksta Čezarės Bordžos valdymo laikotarpiu, apie kurį jau esu skaičiusi keletą knygų ir kuris mane domina.
Taigi Makiavelis (nors ir vėl įdomu, originalo kalba Machiavelli  taigi tarti MaKiavelis ar MaČiavelis  (Tiek jau to, palikim tai kalbininkams). Knygos siužeto linija nėra ypatingai gudri ar paini- Makiavelis pasiunčiamas kaip Sinjorijos sekretorius atstovauti deryboms su kunigaikščiu. Sakyčiau, pasirinkta situacija nelabai dėkinga, ką gi galima prikurti iš to? nebent sukurti nuobodžią istorinių faktų kroniką. Bet liaudies išmintis byloja, jog gera šeimininkė ir iš kirvio gali skanią sriubą išvirti, o geras plunksnos meistras ir iš nieko sukurti puikų kūrinį. Man atrodo, kad Maugham tai puikiai pavyko- įpynus meilės istoriją, panaudojus istorinius faktus pavyko papasakoti įdomiai, išsamiai, informatyviai ir, svarbiausia, nenuobodžiai. Dar labiau pradžiugino, jog įvykiai išsirutuliojo ne taip, kaip aš spėjau, tad mane apgavo, bet tuo buvo smagiau. Galima sakyti, kad autorius nušovė netgi tris zuikius: pateikė skaitytojaui naudingų istorinių faktų, pamalonino meilės ir intrigų išsiilgusius skaitytojo akis ir….galima sakyti, kad ši knyga yra apie tai, kaip gimė Makiavelio veikalas Mandragora. Kaip tai atsitiko? perskaitykite ir pamatysite .

Negaliu nepasakyti pagiriamojo žodžio ir pačiam autoriui, ir vertėjai (iš anglų kalbos vertė Ramutė Rybelienė), sakiniai dėliojami gražiai, sklandžiai, vaizdžiai ir labai taikliai. Vienas sakinys man taip patiko, jog net iki šiol mintinai jį pamenu (labai patiko palyginimas)- ,,Nedidelė jo (Makiavelio) galva, juodutėliai trumpai nukirpti plaukai, atrodantys nelyginant ant kaukolės užtempta aksominė kepuraitė“. Kartais stebindavo įdomi ir keistoka knygos dialogų sandara: tarsi chrestomatijos vadovėlis ,,klausimai ir atsakymai kaip kokioje situacijoje elgtis“  tiek Makiavelis, tiek kiti veikėjai dialogo eigoje pasakydavo, kas ką negerai pasakė, padarė ir tada įmantriomis (išsirašymui tinkamomis) mintimis pataisydavo- ką ir kaip reikėjo pasakyti  labai įdomu….

Ilgai galvojau, kodėl pasirinktas toks knygos pavadinimas? vienintelė kilusi mintis- gal tai, jog visada viskas kartojasi- kas anuomet, tas ir dabar? kaip manot?

Ir pabaigai, tradiciškai, labiausiai patikusi citata: ,,Tiesa yra pavojingiausias iš visų žmogaus turimų ginklų, todėl juo naudotis reikia labai atsargiai. Jau daugelį metų aš niekada nesakau to, ką manau ir niekada nemanau to, ką sakau, o jeigu kartais pasitaiko pasakyti tiesą, paslepiu ją tarp tokios daugybės melų, kad būna sunku ją surasti“. Įdomūs žodžiai, tačiau Makiavelis ne tik lengvai šią mintį pasakė, bet jam dar lengviau ją ir įvykdė, nes tai buvo puikus oratorius, tobulai įvaldęs kalbėjimo meną.
Istorinių knygų mėgėjoms tikrai rekomenduoju

Įrašas paskelbtas temoje Mano knygos. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

2 komentarai

  1. Inga J. sakė:

    Pagal italų kalbos taisykles tariame MaKiavelis, nes ch einančios prieš balsę -i, tariama kaip k, jei -h rebūtų, tartume kaip č. Tikiuosi suprasite 🙂

  2. Ingosknygos sakė:

    Dėkui, Inga 🙂 pati mokiausi ne vienos užsienio kalbos, tad paaiškinimą supratau 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s